Įspūdžiai iš žiemos olimpinių žaidynių Milan Cortina 2026

Nors dar 2006 m. teko dalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse Italijoje, neprisimenu, kad tuomet būčiau patyrusi tokį žodžiais nenusakomą spektaklį, kokį išgyvenome šiemet Milan Cortina – Antholz Anterselva žaidynėse.
Po kelių lietingų dienų Venecijoje bei smarkoko sniego kalnuose dangus pagaliau išsigiedrijo – tai pranašavo puikią atmosferą. Antholz Anterselvos slidinėjimo trasa, įsikūrusi Alpių kalnuose daugiau nei 1600 m aukštyje, Italijos ir Austrijos pasienyje, visai šalia Stalle viršūnės, pasitiko įspūdingu peizažu ir gaiviu kalnų oru.
Bilietus į vyrų biatlono sprinto 10 km varžybas buvome įsigiję dar prieš metus. Vis dėlto kur kas didesniu iššūkiu tapo apgyvendinimas – beveik 100 km spinduliu viešbučiai ir „Airbnb“ būstai buvo išgraibstyti, nepaisant kainos. Pavykus rasti butą Bresanonne, nedvejodami jį rezervavome. Kelionė į olimpinę biatlono areną tapo savotišku nuotykiu: važiavome traukiniu, autobusu, o galiausiai – specialiu į kalnus kylančiu olimpiniu autobusu–taksi. Paskutinį kilometrą įveikėme gyvoje, beveik kilometrą nusidriekusioje sirgalių eilėje.
Kostiumuoti, nestokojantys humoro ir energijos, pasipuošę savo šalių atributika, sirgaliai kopė į kalną triukšmingai, kai kurie – net dainuodami. Labiausiai įsiminė norvegų grupė: karnavaliniai kostiumai, vėliavos rankose, puiki nuotaika ir nuoširdus noras fotografuotis.
Patekimas į areną priminė oro uostą – su saugumo patikra ir griežtomis taisyklėmis. Draudžiami produktai, tarp jų ir sumuštiniai, keliavo tiesiai į šiukšliadėžę. Žinoma, vietoje buvo galima įsigyti ir šaltų, ir karštų užkandžių bei gėrimų – už, kaip įprasta, „olimpinę“ kainą.
Pietums sirgaliai įsitaisė milžiniškoje atviroje erdvėje. Nors oro temperatūra siekė vos 5 °C šilumos, tinkama apranga ir saulės atokaita neleido pajusti šalčio.
Į tribūnas atvykome gerokai anksčiau, tačiau laukti neprailgo. Publiką linksmino komentatoriai ir žymi muzikinė grupė – visa arena dainavo populiarias italų bei vokiškas dainas. Tuo metu sportininkai trasoje atliko apšilimą, o milžiniškame ekrane nuolat buvo rodomas starto dalyvių sąrašas. Buvo labai smagu tarp jų matyti keturis Lietuvos sportininkus, o netrukus – pasidžiaugti A. Strolia, patekusiu į 60-uką ir iškovojusiu kelialapį į sekmadienio persekiojimo varžybas.
Prasidėjus varžyboms, viskas vyko tarsi pagreitintame filme. Pirmuosius biatlonininkus dar buvo lengva įsiminti, tačiau vėliau tapo sudėtinga sekti, kas čiuožia, kas šaudo, o kas jau finišuoja. Nors nesu didelė šio sporto gerbėja, tokio masto renginyje, veikiant publikos energijai, nejučia pajunti kolektyvinę sportinę dvasią. Žiemos sporte nėra agresyvaus „karo“ nei tarp sportininkų, nei tarp sirgalių – čia vyrauja kova ir pagarba.
Po varžybų, vedami smalsumo, apsilankėme olimpiniame miestelyje. Įvairių šalių sirgaliai šoko, dainavo, ėjo ratelius, vaišinosi kartu. Jokios neapykantos, jokios agresijos. Neįtikėtina, ypač šiandien, kai aplink vis dažniau susiduriame su priešiškais dalykais. Tokias akimirkas reikia branginti ir jomis nuoširdžiai pasidžiaugti.
Kelionė atgal į mūsų išsinuomotą butą vyko tuo pačiu maršrutu – tik atvirkštine tvarka. Po trijų valandų vėl buvome Bresanonne.
Olimpinė pasaka ne tiek baigėsi, kiek tyliai užvėrė duris. Liko nuostabūs prisiminimai.
Dana ARNAUD, kraštietė, dabar gyvenanti Prancūzijoje