Skriaudžiai = „Kanklės“ (III)

Sukanka 120 metų, kai Skriaudžiuose įkurtas pirmasis kanklių ansamblis Lietuvoje

Kanklių ansamblis – gyvas istorijos liudininkas

Skriaudžių kanklininkai, vadovaujami A. Degučio (sėdi viduryje), 1927 m. Kaune.

Antrasis kanklių ansamblio vadovas – Antanas Degutis (1899–1992), pirmą kartą jam vadovavęs 1920–1929 m.
1920 m., P. Puskunigiui išsikėlus vargonininkauti į Plutiškes, ansambliui ėmėsi vadovauti buvęs jo mokinys Antanas Degutis. Nors P. Puskunigis jau buvo pradėjęs vargonininkauti Plutiškių parapijoje, tačiau dažnai grįždavo į Skriaudžius, kur skambindavo su savo kanklininkais ir mokė naujus. Tad vienu laikotarpiu Skriaudžiuose buvo net du ansambliai, kurie vėliau susijungė (vienam iš jų vadovavo A. Degutis). A. Degutis pats kūrė eiles, muziką kanklėms, puikiai kankliavo. Repertuarą papildė savo kūrybos dainomis, subūrė dainininkių grupelę.
Ansamblis išpopuliarėjo, ypač po Kaune įvykusios Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ antrosios dainų šventės. Valstybės teatre vykusiame konkurse laimėjo prizinę vietą ir gavo dovanų kankles.
A. Degutis pasakojo, kad jo kanklininkai į koncertus eidavo pėsti, nebent koks geras žmogus pavėžėdavo. Koncertuodavo beveik visuose aplinkiniuose miesteliuose, kaimuose, dažniausiai po atviru dangumi arba klojimuose. Vadovavo jis kanklininkams iki 1929 metų. Likęs be vadovo, ansamblis kuriam laikui pritilo.
Jurgis Alenskas (1905–1970 m.), kanklių ansamblio vadovas – 1932–1940 m. (kituose šaltiniuose 1929–1939 m.)
1932 m. Skriaudžiuose vargonininkauti pradėjo Stasys Yla. Būtent tuomet Skriaudžių kanklininkų ansambliui prasidėjo naujas aktyvios veiklos laikotarpis. Šis veiklus žmogus ne tik jaunimą mokė dainuoti, bet ir pastatė Miko Petrausko operetę „Consilium fakultatis“ (joje J. Alenskas atliko Gasparo vaidmenį), keletą dramos kūrinių, o svarbiausia vėl atgaivino kanklininkų ansamblio veiklą. Ansambliui vadovauti ėmėsi Jurgis Alenskas.

Skriaudžių kanklininkai, vadovaujami J. Alensko (vaidilos rūbais), 1938 m. Kaune.

Anot J. Vyliaus, „1932 m. į Skriaudžius grįžo P. Puskunigis, mėgino dar ir jis vadovauti ansambliui, bet jau nebepajėgė, buvo tam per senas. Tada jis vieno koncerto metu iškilmingai perdavė savo kankles, o tuo pačiu ir vadovavimą kanklių meistrui Jurgiui Alenskui“ (pagaminusiam apie 100 instrumentų).
J. Alenskas buvo muzikalus ir veiklus. 1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, jis tapo aktyviu pavasarininkų organizacijos nariu, dalyvavo dramos vaidinimuose. Būdamas trylikos pradėjo pas P. Puskunigį mokytis skambinti kanklėmis, vėliau tapo A. Degučio vadovaujamo kanklininkų ansamblio nariu, o apie 1925 m. padarė kankles ansamblio vadovui, kuriomis, kaip pasakojama, „šis kankliavo visą likusį gyvenimą“.
Vadovaujant J. Alenskui, ansamblis „šliejosi“ prie pavasarininkų kuopelės. Veikla buvo gan plati, ano meto spaudoje galima aptikti ne vieną straipsnį, informacinį pranešimą apie Skriaudžių kanklininkų pasirodymus. Jie ne tik koncertuodavo, bet ir kartu su kitais pavasarininkais organizuodavo ekskursijas, gegužines, vakarus, vaidinimus.
Dauguma ansambliečių kankliavo jo darbo kanklėmis. J. Alenskas buvo labai gabus žmogus. Apie jį sūnus Vytautas Alenskas pasakojo: „Gabus buvo mūsų tėtelis Jurgis Alenskas, jis ne tik kankles skobė, bet ir remontavo ir derino pianinus, fortepijonus, netgi aplinkinių parapijų bažnyčių vargonus pataisydavo, o, susirgus kuriam nors vargonininkui, buvo kviečiamas vargonuoti mišiose… Bet visa tai buvo tik mintį ir širdį atgaivinantys dalykai, o kasdienybė – sunkus žemdirbio darbas“.
J. Alenskas taip pat plėtė repertuarą ir užrašinėjo vietos tautosaką. Kazimieras Orlauskas prisiminimuose apie J. Alenską rašė: „Jis turėjo tobulą klausą ir auksines rankas kanklių instrumentų darbams. Jis yra padaręs per 100 kanklių, kurių dauguma atsidūrė užsienyje. Alensko kanklių apdaila buvo labai graži, išpuoštos ornamentais – rožių žiedais. Jo kanklių skambesys buvo idealus“.
Vadovaujant J. Alenskui, dažniausiai koncertuodavo Skriaudžiuose ir artimesnėse apylinkėse, bet buvo pasiekę ir Birštoną, Veisiejus. Ansamblis dalyvavo 1938 m. Kaune įvykusiame Pavasarininkų kongrese, ne tik koncertavo, bet ir dalyvavo eitynėse Kauno gatvėmis. Eidami ansambliečiai kankliavo, pasipuošę tautiniais drabužiais skambino, kankles pasirišę per petį permestomis tautinėmis juostomis, o vadovas J. Alenskas ėjo apsirėdęs senovės kanklininko vaidilos apdaru. 1939 m. balandžio 23 d. S. Yla vėl suorganizavo išvyką į Kauną, ansamblis koncertavo Radiofone. Tai buvo paskutinieji aktyvios veiklos metai prieš karą. Po 1940 metų okupacijos ir karo sumaišties ansamblio veikla prigeso.
Atėjus 1940-iesiems. kanklininkai išsiskirstė, išslapstė kankles. Tiesa, 1943 m. pavasarį ansamblis kartą be vokiečių valdžios leidimo koncertavo Veiverių gimnazijoje vykusiame Beatričės Grincevičiūtės ir Balio Dvariono koncerte, bet tai buvo vienintelis ansamblio koncertas. Po karo, partizaninių kovų, prievartos, trėmimų į Sibirą ilgam nutilo Skriaudžių kanklės, nors ansambliečių giminaičiai prisimena, kad ir karo metu kartais pavienės kanklės skambėjusios žmonių namuose, jos padėjusios nuraminti, išlaikyti dvasią ir tautiškumą.

Pradžia Nr. 11, 14.
Bus daugiau

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas