Samanta Pučkaitė – kylantis Lietuvos talentas

Šiemet Skriaudžiai, tapdami mažąja Lietuvos kultūros sostine, įrodė, jog jie turi kuo didžiuotis. Tai – ir turtinga istorija, ir šimtametės kankliavimo tradicijos, bet svarbiausia – žmonės, kurie yra tikroji Skriaudžių stiprybė, o jų meilė savam kraštui, kūrybiškumas, idėjos ir iniciatyvos leidžia mažam miesteliui skambėti taip plačiai ir išdidžiai.

Samanta Pučkaitė (viduryje) kartu su ryškų pėdsaką jos gyvenime palikusiais žmonėmis: buvusia mokytoja Gražina Miliauskaite ir koncertmeisteriu Darium Kudirka.

Čia, Skriaudžiuose, užaugo ir nuostabaus balso savininkė Samanta Pučkaitė. Devyniolikmetė mergina iš Skriaudžių – tai dar tik kylantis talentas lietuviškoje scenoje, tačiau jos atliekamos arijos, romansai ir sakralinė muzika niekuomet nepalieka abejingų.
„Kai esi kilęs iš Skriaudžių, kur daina ir muzika tiesiog gyvena žmonėse, tu ir pats natūraliai sugeri tą meilę“, – sako jaunoji atlikėja. Šiandien Samanta VDU Muzikos akademijoje studijuoja atlikimo meną, koncertuoja įvairiuose akademijos organizuojamuose ir kituose koncertuose, tačiau jos muzikinis kelias prasidėjo kur kas anksčiau. Dainuoti Samanta pradėjo vos dvejų, groti kanklėmis – penkerių metukų ir, kaip pati sako, tas tylus, bet labai aiškus suvokimas, jog muzika nėra tik pomėgis, o gyvenimo dalis, atėjo dar vaikystėje. „Augant tas jausmas tik stiprėjo. Vėliau pradėjau groti smuiku, o kai baigiau smuiko klasę muzikos mokykloje, pajutau keistą tuštumą. Taip ir supratau, kad be muzikos gyventi aš negaliu. Tas jausmas nuvedė mane į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, vėliau – VDU Muzikos akademiją ir į didesnę sceną“, – apie savo muzikinį kelią pasakoja S. Pučkaitė.
Paklausus, ar prisimena savo pirmuosius pasirodymus, Samantos mintys vėl nukrypsta į gimtąjį kraštą, Skriaudžių pagrindinę mokyklą. „Tada scena atrodė labai didelė, o baimė ir jaudulys – dar didesni. Galvodavau: kas bus, jeigu suklysiu, jei pamiršiu dainos žodžius ar sudrebės balsas“, – su šypsena pasakoja atlikėja. Samanta prisipažįsta iki šiol besijaudinanti prieš kiekvieną pasirodymą. Galbūt ne taip, kaip tuos pirmuosius kartus prieš mokyklos draugus, bet juk didesnėje scenoje ir atsakomybės daugiau… Bet tas jaudulys – tai ne silpnumas, o įrodymas, kad kiekvienas pasirodymas – tai ypatingas atlikėjo susitikimas su klausytojais „Lengvas virpuliukas prieš pasirodymą netgi reikalingas, jis suteikia budrumo, o kai užlipi ant scenos, lieka tik muzika ir ypatingas jausmas būti čia ir dabar“, – sako S. Pučkaitė.

.

Mergina atvira – Skriaudžių kraštas padėjo tvirtus pamatus jos muzikiniame kelyje, nes čia, gimtuose Skriaudžiuose, muzika yra gyva tradicija, todėl ji dėkinga likimui, jog užaugo aplinkoje, kur dainai nereikia ypatingos progos, nes ji šio krašto žmonių kasdienybės dalis.
Samantos tėvelių namuose taip pat visuomet skambėdavo muzika, mat jos mama Vilma taip pat labai gražiai dainuoja. „Matyt, balsą paveldėjau iš jos, nors kai kurie sako, kad tai Dievo dovana. Galbūt… Kaip ten bebūtų, aš už tą dovaną esu labai dėkinga ir žiūriu į ją su didele pagarba ir atsakomybe – jei iš gyvenimo gavai dovaną, reikia ją saugoti ir dalintis su kitais“, – pasakoja Samanta.
Tikriausiai kiekvienas atlikėjas svajoja lipti vis aukščiau, pasiekti vis didesnes scenas. Tokia jau yra scenos žmonių prigimtis… Net neabejojame, jog po kelerių metų S. Pučkaitės vardas skambės dar garsiau, o kaip po penkerių, o gal ir daugiau metų save įsivaizduoja pati mergina? Apie kokias scenas ji svajoja? Samanta atvirai sako turinti tikslą augti ir tobulėti ir tikinti, jog po penkerių metų ji bus dar labiau subrendusi atlikėja. „Nuspėti, kas bus, turbūt neįmanoma – gyvenimas dažnai pateikia netikėtų, bet gražių kelių. Kai kurias svajones norisi pasilikti sau. Galiu pasakyti tik tiek, jog didesnės scenos yra tame sąraše ir tikiu, kad kryptingas darbas gali prie jų priartinti“, – mintimis dalijasi jaunasis mūsų krašto talentas.
Rimantė Jančauskaitė