Šeimos ūkiai jaučia spaudimą – mažėjančios pajamos negarantuoja išlikimo

Iš pienininkystės sektoriaus girdisi prieštaringos žinios. Pasaulinėse prekybos rinkose jau kurį laiką brangsta visi pieno produktai. O smulkieji pieno gamintojai iš supirkėjų ir perdirbėjų dar sausį sulaukė perspėjimų, jog už bazinių rodiklių pieną bus mokama mažesnė kaina. Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkės Astos Gluoksnienės teigimu, ūkininkai skundžiasi, kad už pieną jie gauna maždaug trečdaliu mažiau nei praėjusių metų pradžioje.
– Remiantis ūkininkų paskaičiavimais, pieno kainos nuo praeito rugsėjo krito 20–35 proc. Tuo tarpu žaliavos ir toliau brangsta, auga darbo užmokestis, elektra, kuro akcizas. Gąsdina ir mokesčiai. Todėl mažas pajamas gaunantys ūkininkai bijo, kad neišgyvens, – kalba Prienų ŪS pirmininkė.
Pasak A.Gluoksnienės, Prienų krašte vyrauja nedideli šeimos ūkiai, kurie jaučia didžiausią spaudimą iš perdirbėjų. Jie baiminasi, kad, sumažėjus pajamoms, gali nebeužtekti apyvartinių lėšų kasdienei ūkių veiklai, o bankai vargu ar taip lengvai suteiktų paskolas. A.Gluoksnienei norisi tikėti, kad didesni ūkiai šią laikiną krizę išgyvens, bet jiems įtaką daro didesni finansiniai įsipareigojimai. Ji svarsto, jeigu pieno krizė užsitęs, ūkiai, planavę investuoti į plėtrą, nebegalės modernizuotis. O apie konkrečius valstybės veiksmus, kaip palengvinti ūkininkų dalią, negirdėti, tik pasiūlytos lengvatinės paskolos apyvartinėms lėšoms.
– Nors daugelį metų kalbama apie Pieno įstatymo tobulinimą, tačiau jis taip ir lieka nepaliestas. Lietuvoje veikia vos kelios trumposios maisto grandinės, šiuo klausimu ūkininkai nėra tinkamai konsultuojami, todėl jų kūrimas juda vėžlio greičiu. Manau, kad čia būtinas ir savivaldos noras įsitraukti į tokius projektus. Kita vertus, Lietuvos ūkininkai neturi ryškaus lyderio, kuris iš tikrųjų atstovautų jų interesams, būtų konstruktyvus bei ūkininkų ir valdžios gerbiamas, – pastebi Prienų ūkininkų atstovė.

Pieno kainai smunkant, kyla nerimas dėl ateities

Nors pieno sektoriuje krizės dažnos, Skriaudžių kaime ūkininkaujantiems Ingai ir Juozui Lebednykams šie metai itin nelengvi, ūkį užklupo visokios problemos. Tai karvės sirgo, tai vandens nebuvo. Kol buvo įrengtas gręžinys, ūkiui vandenį vežiojo UAB „Prienų vandenys“. Be to, pieno supirkėjas, gruodį dar mokėjęs po 0,29 euro už kilogramą pieno, sausį superkamo pieno kainą sumažino keliais centais, iki 0,23 Eur/kg.

Skriaudžių kaimo ūkininkas Juozas Lebednykas ir Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkė Asta Gluoksnienė.

Ūkininkų teigimu, ši kaina būtų bene pati mažiausia per du dešimtmečius, kiek jie ūkininkauja. „Jeigu įskaičiuotume visas šeimos narių darbo sąnaudas, tai pieno savikaina taptų aukštesnė, nei kaina,“ – atkreipia dėmesį pieno statytojai.
Lebednykų pastebėjimu, nors ir anksčiau pieno kaina ne kartą „bangavo“, bet tuo metu už gautus pinigus buvo galima įpirkti daugiau prekių ir paslaugų.
– Dabar mes tik surenkam pinigus už parduotą produkciją ir išdalinam. Perkam kombinuotuosius pašarus, vaistus, papildus, plėvelę šienui, trąšas, sumokam „Sodrai“, Ligonių kasoms, atsiskaitom už vandenį ir elektrą, specialistų paslaugas, – ir sąskaita lieka tuščia. Dar turime ir gyvulį vieną kitą ar grūdų parduoti, – ūkininkai neslepia nerimo dėl augančių išlaidų. O reikėtų atnaujinti kultivatorių, šieno presą… Nelendant į skolas tai padaryti būtų sunku.
Ūkis yra visas šeimos gyvenimas ir pajamų šaltinis. Prieš dešimtmečius įsikūrę Ingos tėviškėje, Lebednykai pasistatė namą, atnaujino tvartą, įsigijo technikos. Ir karvių bandą, kurioje yra apie 40 galvijų, iš jų 25 melžiamos karvės, užsiaugino nuo vienos karvutės. Šeima guodėsi, kad per sunkius darbus Juozas prarado sveikatą, o kol gydėsi, visi rūpesčiai gulė ant žmonos pečių. Sūnūs padeda kuo tik gali, bendrai valdo ir apdirba per 100 hektarų žemės, todėl dalį pašaro pasiruošia patys.
„Gaunasi užburtas ratas, tik tiek, kad turime kuo užsiimti, ką pavalgyti,“ – neslepia I. ir J. Lebednykai. Pasak jų, kuo smulkesnis ūkininkas, tuo labiau jis pažeidžiamas. Seniūnijoje anksčiau veikė keli mobilūs pieno surinkimo punktai, per kuriuos pieną parduodavo kelių karvučių savininkai.
Pasak pašnekovų, supirkėjai ir perdirbėjai punktus uždarinėja, nes neapsimoka dėl nedidelių kiekių pieno važinėti tolimus atstumus, mokėti atlyginimus darbuotojams. Žmonės priversti atsisakyti papildomo pajamų šaltinio, parduoti karves. Veiverių krašte, kuris garsėjo pienininkystės ūkiais, ganyklos ištuštėjo, karvių retai kur pamatysi.
Pasak Lebednykų, darbas prie gyvulių sunkus, kasdien reikia keltis paryčiais. Kai užeina juodas nesėkmių ruožas, vyras su žmona pasvarsto, o ir vaikai ragina, mesti šį užsiėmimą, ieškotis valdiško darbo, bet koks darbdavys juos įdarbins, jeigu iki pensijos liko ne tiek daug.
Tokios tad mintys ir godos lietuviškame kaime, kur pasirinkimas ne toks jau platus…

…kad įdirbis ir investicijos nenueitų perniek

Pieno sektoriaus tendencijas įdėmiai seka ir pažangaus Stakliškių seniūnijos ūkio, kuris veikia nuo 2003 metų, savininkė, kooperatyvo „PienasLT“ narė Roma Armanavičienė. Ji ūkį su vyru Albinu sukūrė, galima sakyti, nuo nulio, o šiandien bandoje su prieaugliu ir telyčiomis yra apie 110 gyvulių, su pagalbininke dviese melžia per 60 karvių. Ūkyje padeda ir magistratūroje studijuojanti dukra Aušra.

Stakliškių seniūnijos Sudvariškių kaimo ūkininkai Roma ir Albinas Armanavičiai su Asta Gluoksniene.

Ūkis konkurencingas: užauginta įspūdinga Holšteinų veislės karvių banda, atnaujintas tvartas, įrengtas modernus pieno atšaldymo mazgas. Praėjusiais metais už nuosavas lėšas, be ES paramos, įsigijo pašarų pristūmėją – robotą „Nimbo X“, kuris užprogramuotu laiku, kas valandą, savarankiškai pristumia pašarus karvėms. Pasak ūkininkės, technologijos palengvina kasdienius fermos darbus, sutaupo samdomo darbuotojo atlyginimą. Dažnai šeriamos karvės padidino primilžius.
Ūkininkė nemažai investavo ir į specialų A2A2 genų derinį turinčių karvių veisimą. Šių karvių pienas nesukelia alergijos laktozės netoleruojantiems žmonėms. Nors tai ūkiui turėtų suteikti konkurencinį pranašumą ir atverti sveikų produktų rinką, R.Armanavičienė teigia, kad apčiuopiamos naudos iš to negaunanti.
„Galbūt apsimokės ateityje, jeigu toks pienas bei jo produktai turės didesnę paklausą,“– pastebi R.Armanavičienė. Jos žiniomis, daugiau ūkių, kuriuose melžiamas pienas yra su A2 baltymu, Prienų rajone nėra. Todėl į ją neretai kreipiasi šalies ūkininkai, suinteresuoti karvių su A2A2 genu veisimu, ūkyje lankosi ir tyrimus atlieka mokslininkai.

Nuosavomis Armanavičių lėšomis įsigytas robotas-pašarų pristūmėjas palengvina kasdienius fermos darbus.

Tačiau pati gaminti sveikus produktus ir juos pardavinėti tiesiai iš ūkio ji neketina. Pasak ūkininkės, kad įkurtų perdirbimo cechą, reikia ir patalpų, ir įrangos, ir didelių investicijų, o valstybės skatinimo, kaip ir aiškumo dėl žemės ūkio strategijos, nėra. Jos nuomone, trumpųjų verslo grandinių kūrimo nauda neapčiuopiama, o valstybės maisto rezervo kaupimo modelis neveikia. Ūkininkams pasiūlytos pasirašyti maisto produktų rezervavimo sutartys kol kas lieka tik popieriuje: sandėlių nėra, savivaldybės maisto atsargų saugojimui nekaupia.
Pienininkystės sektoriui patiriant nuolatinį spaudimą, pieno supirkimo kainai svyruojant, R.Armanavičienė pasiskaičiuoja investicijų grąžą ir vengia rizikų, kurios gali paveikti ūkį.
Ūkininkų kooperatyvo pienovežis kas antrą dieną užsuka į ūkininkės kiemą ir surenka pieną. Moka padoresnę, nei gautų kitur, kainą (per 0,29 Eur/kg), metų gale – dividendus, bet reikalauja ir pieno kokybės. O norint ją užtikrinti, reikia patirti ir išlaidų, o jos tik auga.
Ūkininkės teigimu, pieno gamyboje didžiausią dalį sąnaudų sudaro perkami kombinuotieji pašarai, rapsų ir kukurūzų išspaudos, vitaminai ir mineraliniai papildai. Reikia pridėti ir išlaidas kurui, elektrai, kitus mokesčius. Rūpindamasi bandos sveikatingumu ir produktyvumu, ūkininkė perka ir specialistų paslaugas.

Armanavičių ūkyje išsaugotas ir iki šiol naudojamas 1938 m. statytas tvartas.

Visgi ir Romos Armanavičienės balse girdisi nerimo gaidelės dėl to, ar ilgai jos ūkis gyvuos. Girdėdama, kad kai kur mažiesiems gamintojams supirkėjai už pieną siūlo tik po 9 centus, ji svarsto, ar jie ilgai ištemps? O, pasitraukus mažiesiems, galbūt ateis ir didesnių ūkių eilė? Ūkininkės įsitikinimu, Pieno įstatymą reikia taisyti čia ir dabar. Reikia valstybės reguliavimo, kad mokesčiai taip drastiškai nedidėtų, o pieno kaina nekristų žemiau savikainos.
– Neaišku, kokie yra valstybės prioritetai: ar ji suinteresuota išsaugoti šeimos ūkius, išlaikyti kaimo gyvybingumą, ar atvers kelią ūkių stambinimui. Mūsų ūkis sukuria darbo vietų ne tik šeimos nariams, bet ir samdomiems darbuotojams, pateikia užsakymų ūkį aptarnaujančioms įmonėms – susidaro tam tikra verslo grandinė. Kai ūkininkus spaudžia sunkmetis, jie susilaiko nuo investicijų, mažina darbuotojų skaičių, technika prekiaujančios įmonės negauna užsakymų… Užsienyje technologijos sparčiai vystosi, o mūsų ūkiai praranda konkurencinį potencialą, – akcentuoja ūkininkė R.Armanavičienė.
Dalė Lazauskienė