Žiema, žiema, apleisk kiemą!

Šiųmetė žiema įsipatogino, įsiviešpatavo, dosniai dalija savo baltus šaltus turtus gamtai, žmonėms ir visiškai nesiruošia užleisti vietą jau ant kulnų lipančiam kalendoriniam pavasariui. Tačiau liaudies tradicija sako, kad Užgavėnių dieną, koks oras bebūtų, švęsti privalu, nes ši tradicija mūsų agrarinėje šalyje turi gilias šaknis.
Būtent Užgavėnių papročiai, tradicijos, orų spėjimai nulemdavo ir ateinančių metų derlių. Liaudies išmintis ir orų stebėjimai byloja: jeigu per Užgavėnes šviečia saulė, tai pavasarį reikia anksti sėti. Jeigu lyja ar sninga, tai javų derlius bus puikiausias. Sausos Užgavėnės – sėti reikia labai atsargiai. Laistomasi vandeniu, nes tikima, kad tai padės prišaukti pavasarį, gamta gaus vandens ir greičiau sužaliuos. Čiuožia nuo kalniukų ir tyčia iš rogių išvirsta, kad sniegas greičiau nutirptų. Ir valgyti per Užgavėnes, paskutinėmis Mėsiedo dienomis (laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių) reikia kuo daugiau ir kuo riebiau, nes po jų – ilgas pasninko – Gavėnios laikotarpis. Labai svarbus Užgavėnių dienos akcentas – linksmybės. Liaudyje tikima, kad kuo daugiau triukšmo, pokštų, dainų, muzikos, tuo greičiau ir žiema pasitrauks.
Siponių krašto bendruomenės (pirmininkė V. Skorodumovienė) žmonės šventai tiki Užgavėnių magiškumu, todėl ir į šios dienos apeigas stengiasi įpinti kuo daugiau nuo senų laikų kaime gyvavusių papročių bei tradicijų. Ir viena iš jų – Užgavėnių šventimo vietos pasirinkimas. Nuo 2013 m. (nebūtinai kasmet, nes buvo ir karantino laikotarpis dėl COVID pandemijos) siponiškiai renkasi senojoje dvarvietėje, kurioje, istorijos šaltinių teigimu, iš čia gyvenusių žemvaldžių Sipavičių ir kildinamas šio krašto atsiradimas bei pavadinimas. Nuo šešiolikto amžiaus ši vieta ne vieną kartą keitė savo paskirtį: buvusius stambius žemvaldžius, kurių dvaro kiemą jungė daugiau nei dvylika pastatų, keitė smulkaus dvarininko kiemas, kuriame glaudėsi ir Siponių pradžios mokykla. Tarybiniu laikotarpiu viename iš dvaro pastatų buvo įsikūręs kaimo kultūros židinys, kitame – karvių ferma. Šiuo metu – tai Siponių krašto žmonių – Palionių šeimos pastangomis naujam gyvenimui prikelta graži bendruomenės susibūrimo ir įvairių renginių organizavimo traukos vieta.
Šiemet gamta siponiškiams ir visiems, labai gausiai į šventę sugužėjusiems svečiams, tikrai nepagailėjo nei saulės, nei po kojomis linksmai girgždančio sniego, nei tradicijomis bei linksmybėmis sklidinos Užgavėnių dienos šventės. Visi šios šventės personažai – ir atkeliavę net iš pagonybės, ir labai šiuolaikiški, linksmai sukosi margaspalvėje Užgavėnių linksmybėje. Visi turėjo galimybę gausiai ir sočiai vaišintis Siponių bendruomenės moterų kepamais bulviniais blynais, gardžia verslininkės Rūtos Paltanavičienės šiupiniene, saldžiomis dvarvietės šeimininkų Andriaus ir Eglės Palionių bei pačių susineštomis vaišėmis. Su kaupu buvo ir įvairių varžytuvių, mįslių, minklių, Stakliškių KLC liaudiškos muzikos ansamblio „Korys“ (vad. J. Aleškevičius) bei Siponių krašto bendruomenės ansamblio „Vizdija“ (vad. R. Žukauskas) atliekamų dainų ir muzikos. Dvarvietės kieme stūksantis didžiulis sniego kalnas viliojo mažuosius šventės dalyvius nuo jo nusileisti rogutėmis ir ne tik. Siponiškio Vytauto Revucko važelis kvietė linksmam pasivažinėjimui po Siponių apylinkes arkliuku kinkytomis rogėmis. Ši tradicija nuo seno simbolizuoja ne tik aukštus rugių laukus, bet ir stiprina bendrystės ryšį tarp kaimynų, bendruomenės žmonių. Šventėje gausiai dalyvavę vaikai buvo labai aktyvūs ir įvairiose Užgavėnių varžytuvėse: „Gaidžiukų“ muštynėse, „Žvejo ir žuvies“ rungtyje, grumtynėse su šiaudais kimštais maišais, lenktynėse su maišais, mįslių bei minklių minime. Nuotaikinga muzika tiesiog kilnote kilnojo Užgavėnių dalyvių kojas ir kvietė trankiam šokiui. Gausu buvo prizų ir dovanų. Jais buvo apdovanoti ir aktyviausi bei išradingiausi šventės dalyviai, ir organizatoriai. O Užgavėnių šėlionėms artėjant į pabaigą, tradiciškai, įvyko Kanapinio ir Lašininio varžytuvės, kurios, kaip ir dera, baigėsi Kanapinio naudai. Labai gaila buvo laidoti Morę po ugnies liežuviais, kaip ir vyti iš kiemo tokią baltą, gilią ir visai dar nenusibodusią žiemą. Tačiau jos laikas jau baigiasi, diena ilgėja, saulutė vis aukščiau į dangų pakyla ir jau žvalgosi, kada ant pirmo, iš po sniego išlindusio žemės kupsto atsitūps ir, pamiklinęs sparnus, pakils, skardžiu balsu suvirpins padangę pirmasis pavasario šauklys – vyturys.
Valė Petkevičienė
Užgavėnių tradicijos Siponyse organizatorė