„Mintys apie Vasario 16-ąją“

Birštono trečio amžiaus (TAU) studentai Kurhauze vykusios šventinės popietės metu pasidalino mintimis apie Lietuvos valstybės atkūrimo dienos svarbą.
Minčių skrynelę pirmosios atvėrė Birštono TAU direktorė Nijolė Jakimonienė ir fakulteto dekanė Asta Ferevičienė. Asta – savo kūrybos eilėmis, o Nijolė – atsivėrimu apie tai, ką jaučia širdyje galvodama apie Lietuvą.
Birštono gimnazijos mokytojos Asta Lasatienė ir Vita Žiūkienė per Lietuvai svarbios dienos istoriją keliavo prisimindamos visus dvidešimt signatarų, pasirašiusių Valstybės atkūrimo aktą. Pasak juos pristačiusių mokytojų, visi jie – nuo vyriausiojo amžiumi Jono Basanavičiaus (77 m.) iki jauniausiojo – Kazio Bizausko (25 m.) buvo įgiję skirtingas profesijas, darbavosi skirtingose srityse. Bet svarbiausia, kad juos vienijo ir bendri pasirinkimai. Tai – ypatingas dėmesys lietuvių kalbai, švietimui, mokyklų steigimui – jiems visiems tiesiog labai rūpėjo Valstybė.
Kaip svarbu šiandien šito paklausti savęs ne tik esantiems valdžioje, bet ir kiekvienam iš mūsų. Ir prisiminti mintis, kuriomis vadovavosi signatarai, kad visos tautos tiek stiprios, kiek jos tiki savimi.
Šventinį koncertą birštoniečiams padovanojo bendraminčiai iš pačios Suvalkijos širdies – Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Gija“, vadovaujamas Vilijos Kilikevičienės. Koncertas „Meilė ir daina Tėvynei“ dedikuotas Lietuvai, jos žmonėms. Koncerto metu eiles ir pamąstymus apie Lietuvą skaitė Marijampolės TAU kultūros fakulteto dekanė Vida Mickuvienė. Kartu su ansambliu į šventę atvyko ir daug metų vadovavusi Marijampolės TAU buvusi ilgametė direktorė Ona Sakalauskienė, kuri 2004 metais padėjo įkurti Birštono trečiojo amžiaus universitetą.
„Gyvenimo“ informacija

Jei manęs paklaustų, kas man yra Lietuva? Atsakyčiau: Lietuva – tai mano pradžia, mano žemė, kurioje gimiau, užaugau ir išmokau mylėti.
Lietuva – tai laisvės kaina, išrašyta istorijoje, ir drąsa žmonių, kad tiesa stipresnė už baimę.
Lietuva – tai mano kalba, kuria dainuoju ir meldžiuosi, tai trispalvė ne tik vėjyje, bet ir širdyje.
Lietuva – tai ne tik praeitis, kuria didžiuojamės, bet ir dabartis, kurią kuriame kasdien savo darbais, bendryste, meile, pagarba ir atsakomybe vieni už kitus.
Lietuva man – tai namai. Ji – gyva, kasdien keičiasi, auga, pulsuoja tiek, kiek savęs atiduodame, kad įprasmintume kiekvieną savo ir savo šalies akimirką.
(Nijolė Jakimonienė)

Tavo istorija man primena dėlionę:
Mažyčiai trupinėliai kraujo ir tiesos,
Ir vaiko dar nesuteptos svajonės,
Troškimas laisvės, skambesys dainos.
Kapai, kuriuos seniai visi pamiršo,
Ir žodžiai niekada neištarti balsu.
Tie didvyriai, kurie neužkopė į viršų,
Pavirto medžiais, laužomais audrų.
Motulės neviltis rasa į žemę kritus,
Ir tuščias langas, verkiantis ryte.
Dienas prabėgusias pakeičia rytas,
Ir kasdienybė suka mus savam rate…
Ir nešame tave tarsi širdies dėlionę…

Tokia maža ir tiek daugkart dalinta,
Vilkta į sibirus, tiek žeminta, trypta.
Šmeižta, bet niekada nesunaikinta.
Kančioj suvokusi, kad bus diena kita.
Kad visos mirtys dėl prisikėlimo,
Trispalvės, laisvės ir gimtos kalbos,
Kad vis dar lietuvaičiais mus vadina,
Tauta linų akim ir gintaru plaukuos.
(Asta Ferevičienė)