Augantys kaštai grūdų augintojams grąžos nežada

Vasarį, kai dar sniegu užkloti laukai, grūdų augintojams pats laikas planuoti investicijas į žemės ūkį, tačiau, Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkės Astos Gluoksnienės teigimu, didėjant išlaidoms, augant mokesčiams ir krentant grūdų kainoms, ūkininkai su nerimu laukia naujo sezono, skaičiuodami, kur galėtų sutaupyti.

„Iš vienos kišenės – į kitą…“

„Šiandien grūdininkai susiduria su nemenkais iššūkiais. Pabrango trąšos, paslaugos, kyla mokesčiai, žemės ūkio produkcijos savikaina auga, o superkamų grūdų kaina išlieka pernelyg žema. Galbūt lengviau verčiasi stambieji ūkiai, įvaldžiusieji ekonomiką, o smulkių, vidutinių ūkių savininkai svarsto stabdyti ūkių plėtrą. Jie reiškia susirūpinimą, kad, situacijai negerėjant, ilgainiui gali tekti pasitraukti nuo žemės,“ – grūdų augintojų nuotaikas atskleidžia A.Gluoksnienė.

Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkė Asta Gluoksnienė ir Šilavoto krašto ūkininkas Jurgis Žioba.

Jos manymu, prieš ūkininkus atsigręžia ir nereikalinga tarpusavio konkurencija, dirbtinai iškeliant žemės nuomos kainas, kuri verčia patuštinti kišenes, iš jų ištraukia sunkiai uždirbamus pinigus.
„Gyvenimo“ kalbinti Prienų rajono grūdų augintojai pašnekovai neslėpė, kad dėl didėjančių gamybos kaštų ir grūdų supirkimo rinkos nestabilumo šie metai verčia permąstyti strateginę ūkio planų viziją.
Šilavoto seniūnijos ūkininkai Aušra ir Jurgis Žiobos dirba per 200 hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės, augina žieminius kviečius, kvietrugius, rapsus ir kitas kultūras. Dalį savo uždirbtų lėšų investavo į technikos įsigijimą. Prieš keliolika metų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į kaimą, įsikūrė žmonos Aušros senelių tėviškėje, ketindami ūkininkauti. Tuomet jauna šeima su žemės ūkiu susiejo savo ateities viltis. O šiandien Jurgis Žioba mąsto, kaip išsklaidyti galimą riziką.
Jo teigimu, anksčiau grūdų supirkimo rinka buvo stabilesnė – pavasario link kainos kildavo, tuomet apsimokėdavo derlių sandėliuoti. Šiandien stebint rinką, tokios grūdų kainų tendencijos nėra. Pasvėręs brangstančių trąšų ir kitam sezonui supirkėjų siūlomas grūdų kainas, jis svarsto būsimą derlių skaidyti į tris pardavimo dalis, pirmoji bus parduota pagal išankstines sutartis, antroji – javapjūtės metu, o likusi atidėta sandėliavimui.
Ūkininkas pasakoja, kad praeiti metai buvo itin drėgni javams, patirtos nemažos nuoskaitos už grūdų drėgmę. Visgi dėl kritusių grūdų supirkimo kainų jis ketina atidėti planus įsigyti grūdų džiovyklą.
Peržiūrėti savo strategiją ūkininką verčia įvairūs veiksniai. Pasak pašnekovo, žemės ūkis labai jautriai reaguoja ne tik į pasaulinių biržų tendencijas, bet ir į politinius sprendimus bei gamtos anomalijas, grūdų kainas veikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, todėl nėra pastovumo ir aiškumo dėl ateities.
Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, šių metų sausį kviečių supirkimo kaina buvo 14 proc. mažesnė nei prieš metus (per 187 Eur/t), o  kviečių ateities sandoriai nukrito iki 185 Eur/t.  
Jurgis Žioba teigia, kad užpernai antros klasės kviečius pardavė po 210 eurų už toną, o pernai – tik po 170 eurų/t. Jo paskaičiavimu, produkcijos pelningumas krito 30 proc., ir tai reikšmingas pokytis ūkiui.
–Ieškome, kam galėtume grūdus parduoti pelningiau, bet skirtumas už toną gali siekti tik dešimtį eurų, – sako ūkininkas, apsvarstydamas ir kitas alternatyvas, kad neprarastų lėšų. Pavyzdžiui, nuvežęs parduoti grūdus, atgal grįžta ne tuščiomis, teikia krovinių pervežimo paslaugas. Kadangi krito ne tik kviečių, bet ir žirnių kaina, šiemet svarsto sėti pupas.
– Privalome atsakingai pasverti išlaidas. Augalų apsaugos produktų kainos išaugo. Trąšų kaina, palyginti su praėjusiais metais, didėjo apie 30 eurų už toną. Nuo šių metų įsigaliojo papildomi taršos mokesčiai, taikomi į Europos Sąjungą įvežamoms trąšoms, nors kitose valstybėse jie ženkliai mažesni arba yra nustatytas solidarumo mokestis. Pelno mokestis nuo 5 proc. šoktelėjo iki 15 proc. Paskaičiavus visas išlaidas, skirtas vienam hektarui – trąšų, chemijos įsigijimo kainą, technikos amortizaciją, žemės nuomą, kitus mokesčius, produkcijos savikaina gaunasi itin aukšta. Tiek pat gali uždirbti ir tas, kuris nuomoja savo žemę, ir tas, kuris ją įdirba, sėja, prižiūri, nuima derlių ir patiria kaštus,– pastebi ūkininkas.
Gal būtų galima vienerius metus pataupyti ir trąšų sąskaita? J. Žiobos patirtis rodo, kad, mažinant kompleksinių trąšų kiekius, krenta derlingumas, susidaro užburtas ratas, kur nei sėjomaina, nei posėliai nepadės.
– Padėtis nepavydėtina, smulkesni ūkininkai priversti kentėti, ypač gavusieji ES paramą jaučiasi pririšti: nors grūdų savikaina ir aukšta, privalo juos parduoti už kainą, siūlomą supirkėjų, kurie taiko nuoskaitas pagal įvairius kokybės vertinimo kriterijus, – sako J.Žioba.
Anot jo, supirkėjai pasiskaičiuoja savo pelną, kokį gali taikyti antkainį, jo gaunama suma išlieka stabili, o ūkininkai yra priklausomi nuo įvairių „skersvėjų“ – tai trąšos, tai draudimas, tai žemės mokestis pabrango, tik grūdai – ne. „Šioje grandinėje esame žemiausia grandis, kuri nukenčia labiausiai ir privalo rasti būdų, kaip amortizuoti visus svyravimus,“ – atkreipia dėmesį ūkininkas.
Ūkininką šioje neapibrėžtoje situacijoje gelbsti saugumo pagalvė – statybų ruošos darbų verslas, tai papildomas šeimos lėšų šaltinis, kuris kompensuoja negautas pajamas žemės ūkyje.
– Tai nėra išeitis. Iš vienos kišenės išimi ir dedi į kitą, tikėdamasis, kad grūdų kainos normalizuosis. Gal tai net ne meilė ar prisirišimas prie žemės, bet atsidavimas atsisakant to, ką galėtum skirti šeimos gerovei. Tačiau jeigu ir toliau negausi grąžos, tai bus darbas be progreso… – pasidalina abejonėmis Aušra ir Jurgis Žiobos.
Jų įsitikinimu, žemės ūkio nevalia palikti likimo valiai: ir valstybė, ir savivaldybė šiuo sunkiu metu neturėtų nusigręžti nuo žemdirbių. Kita vertus, ir patys ūkininkai turėtų būti vieningesni, telktis diskusijoms ir sprendimų paieškai.

Finansiškai ir morališkai pažeidžiami…

Pakuonio seniūnijos ūkininkas Darius Vaičiukynas kartu su tėčiu dirba apie 130 ha žemės Prienų ir Kauno rajonuose. Pasak jo, nors ūkininkai mėgsta padejuoti, bet jie yra ir beviltiški optimistai, kurie tikisi, kad jei ne šiais, tai kitais metais tikrai gaus gerą pelną. Visgi grūdų rinkoje susiklostė tokios tendencijos, kad produkcijos kainos keičiasi ūkininkams nepalankia linkme.

Pakuonio krašto ūkininkas Darius Vaičiukynas.

Ūkininko teigimu, visi verslai savo produktus brangina, o ūkininkai jau bene dešimtmetį grūdus parduoda už tą pačią kainą, nepaisant kylančių paslaugų, augalų apsaugos priemonių, trąšų, kuro kainų, papildomų rizikų dėl nenuspėjamos gamtos. Jo paskaičiavimais, anksčiau ūkininkas, prikūlęs po 3–4 tonas grūdų iš hektaro, galėjo išgyventi, o dabar su tais pačiais resursais reikia „išspausti“ kokias 6–7 tonas, kad ūkis išliktų rentabilus.
– Laikėmės taktikos saugoti grūdus sandėliuose iki vasario mėnesio ir parduoti juos palankesne kaina. Tačiau jau dvejus – trejus metus ši praktika nepasiteisina. Grūdų kaina išlieka panaši visus metus, svyruoja plius minus apie 10 eurų. Todėl išskaidyti riziką tampa sunkiau,– pasidalina D.Vaičiukynas. Pasak jo, ūkininkas, kaip loterijoje, privalo nuolatos rinktis: grūdus parduoti nuo lauko ar sandėliuoti, vežti į Klaipėdą ar parduoti Kaune už 160 eurų, fiksuoti būsimo derliaus kainas šiandien ar laukti sezono pradžios…
– Mes žaidžiame liberalioje rinkoje ir privalome išlaviruoti. Supirkėjai ir perdirbėjai spaudžia, daro nuskaitymus nuo biržos kainos, jiems tenkančios dalys nekontroliuojamos, valstybė nesikiša, todėl grūdų augintojai palikti be jokios apsaugos ir negali prognozuoti savo pajamų, – pašnekovo pastebėjimu, nors žemės ūkis paskelbtas strategine šaka, bet realybėje tai neatsispindi. Vieniems nereguliuojama rinka suteikia galimybių užsiimti verslu, kitiems ta laisvė gresia bankrotu. Kadangi kainas nustato didieji supirkėjai, kurie gali užkrauti laivus, jie ir diktuoja sąlygas ūkininkams, kurie, dirbdami 50 ha žemės, tikrai neišparduos turguje visų užaugintų grūdų.
D.Vaičiukyno teigimu, sumažinti grūdų gamybos savikainos ūkininkai negali, nes atsisakydami naudoti brangias trąšas, pesticidus, jie užaugins mažiau ir prastesnės kokybės grūdų.
Jis sako, kad šioje situacijoje smulkieji grūdų augintojai išgyvena stresą, nes rinkos tendencijos signalizuoja apie tai, kad nedaug laiko liko išgyventi, ypač tiems, kurie dirba nuomojamą žemę, samdo darbuotojus, turi įsipareigojimų. Jie tikrai privalės peržiūrėti ūkių strategiją, ar tai apsimoka.
– Žemės ūkyje aš intensyviai dirbu palyginti nedaug, aštuonerius metus. Dveji metai buvo neblogi, bet dabar kyla rizikų. Šiandien jaučiuosi smarkiai įklimpęs, nes turiu daug įsipareigojimų, kurie neleidžia priimti kitų sprendimų, – teigia ūkininkas.
Jo nuojauta sako, kad grūdų kainų kritimas nieko gero nežada, tai ūkininkus stumia į minusą ir – jei rinkos tendencijos nesikeis – pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui, skatina pasitraukti nuo gamybos. Vieniems pralaimint, kažkas kitas šioje situacijoje laimės, tuščią vietą užims, o valstybės požiūris dėl prioritetų lieka neaiškus.
Didėjant įvairiems mokesčiams, D.Vaičiukynas užsimena ir apie „Sodros“ mokestinę sistemą, jo įsitikinimu, ji neužtikrina ūkininko apsaugos senatvėje, ligos atveju.
– Jeigu ūkininkas neturi pelno, jam tais metais neskaičiuojamas stažas pensijai gauti, taip esu praleidęs trejus metus. Nors pasiskolinęs pinigų bandžiau sumokėti minimalias įmokas po pajamų deklaracijų pateikimo, jas „Sodra“ atmetė kaip netinkamas. Pernai, kai susirgau, paaiškėjo, kad visus metus nebuvau draustas privalomuoju sveikatos draudimu, nes sausio mėnesį nepakeičiau automatinio mokėjimo į pasikeitusį PSD ir sumokėjau maždaug 5 eurais per mažą įmoką, tačiau apie tokį apsirikimą „Sodra“ nė neinformavo, – pasak ūkininko, šie pavyzdžiai pailiustruoja, kaip finansiškai ir morališkai pažeidžiami yra ūkininkai.
Dalė Lazauskienė