Sausio naktis: prieniečių laisvės liudijimai

Šiemet sukako 35-eri metai nuo dramatiškų 1991 m. Sausio 13-osios įvykių. Kasmet lieka vis mažiau gyvų liudininkų, galinčių pasidalinti asmeniniais prisiminimais iš to meto, kai kartu su patriotais iš visos Lietuvos važiavo į sostinę ir mūru stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų, budėjo prie laužų Juragiuose ir Sitkūnuose.
Todėl labai prasminga, kad, minint Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, sukaktį, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka į prisiminimų popietę subūrė praeities įvykių liudininkus. Prieniečius, kurie buvo aktyviais galingo istorinio virsmo, tautinio pasipriešinimo dalyviais, barikadose išgyveno ypatingus jausmus – vienybės, susitelkimo, net beatodairiškos drąsos pasiaukoti „vardan tos Lietuvos“.
Vėl išgyventi tas Lietuvos nepriklausomybei reikšmingas dienas, atgaivinti prisiminimus buvusius bendražygius paskatino bibliotekos antrojo aukšto erdvėse atidaryta kraštiečio fotografo Rimvydo Strikausko dokumentinių fotografijų paroda „Sausio naktis: Laisvės liudijimai“. To nepatyrusiems renginio dalyviams, ypač jaunimui, liudijimai iš pirmų lūpų tapo gyva istorijos pamoka. Jos fone stipriau, jautriau nuskambėjo ir Prienų meno mokyklos vokalinio ansamblio (vadovė – mokytoja Daiva Radzevičienė) atliekama daina „Laisvė“ pagal Justino Marcinkevičiaus eiles.
Parodos autorius Rimvydas Strikauskas pristatė fotografijų ciklą, vaizdžiai perteikiantį įvykius, žmonių nuotaikas Vilniuje 1991 metų sausio 13–14 dienomis. Fotografas iš Prienų į sostinę vyko autobusu kartu su aviacijos dirbtuvių darbuotojais, budėjo dvi naktis. Kruvinų įvykių išvakarėse jis buvo prie Televizijos bokšto, bet, išgirdęsAukščiausiosios Tarybos deputato Jono Prapiesčio kreipimąsi į minią, kad būtina sustiprinti parlamento apsaugą, negrįžo į namus, o atsidūrė prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Fiksavo žmones, aplinką. Teko pavertėjauti Norvegijos žurnalistams, kurie palydoviniu ryšiu bandė tiesiogiai transliuoti reportažus iš aikštės.
Jis prisiminė minioje vyravusią laukimo nuojautą, kad netrukus kažkas įvyks. Net paaugliai ruošėsi svarbiam gyvenimo nuotykiui, ginklavosi nebaigtame statyti parlamento viešbutyje rastais armatūros strypais. Keletą fotografijų pavyko padaryti nuo pastato stogo. Iš čia jis matė Televizijos bokšto link riedančią sunkiąją karinę techniką. Niekas neabejojo, kad tankai pasirodys ir prie parlamento. Apsidrausdamas fotografas sienoje netgi buvo nusižiūrėjęs slėptuvę, kurioje, reikalui esant, galėtų paslėpti kasetes su fotojuostelėmis. Laikas bėgo, žmonės laukė, paryčiui karinė kolona sugrįžo atgal į kareivines.
Pasklidus žiniai apie tai, kad prie Televizijos bokšto žuvo nekalti žmonės, fotografas nusigavo į įvykio vietą, juostelėje įamžino vikšrais pervažiuotus smėlio maišus, suniokotus automobilius, gynėjų suręstas užtvaras, ant kurių virbų protestuodami vyrai kabino savo karinius bilietus, netgi sovietinius pasus. Minioje buvo nemokamai dalinamas „Respublikos“ laikraštis, operatyviai aprašęs kruvinosios nakties įvykius. R.Strikauskas liudija, kad įsiaudrinę žmonės buvo nusiteikę ryžtingai: būtų stoję plikomis rankomis prieš ginkluotą jėgą.
Budri fotografo akis užfiksavo ir situaciją iš šono stebinčius, nesiafišuojančius vyrus, kurie buvo gerai apsirengę, kalbėjo rusiškai. Profesionalas atkreipė dėmesį į jų turimą brangią, kelių tūkstančių dolerių vertės fototechniką. Jis spėjo, kad šie „fotografai“ buvo atvykę su specialia misija ir laukė kulminacijos.
R.Strikauskas papasakojo epizodus, liudijančius apie tai, kokie buvo vieningi tautiečiai: vilniečiai gyventojai virė arbatą, tepė sumuštinius ir nešė lauke šalantiems gynėjams, o viena moteris visiems norintiesiems leido paskambinti iš jos buto į namus ir pranešti savo artimiesiems, kad yra gyvi ir sveiki. Pasak fotografo, jam eilėje prie telefono teko laukti pusantros valandos.
Į namus jis sugrįžo trečią naktį, įsiprašęs į marijampoliečių autobusą. Pakeliui sužinojo, kad tarp Sausio 13-osios aukų buvo ir laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius iš Marijampolės.
Tą atmintiną naktį prie parlamento budėjo ir prieniškis Jurgis Montvila. Jis pasidalino, kaip tuomet jautėsi, kas palaikė jo dvasią. Jis iki šiol prisimena, kaip AT pirmininkas Vytautas Landsbergis kreipėsi į minią, prašydamas pasilikti tik vyrus ir apsaugoti vaikus bei moteris. Jam pažįstamas AT deputatas Audrius Rudys per parlamento langą išmetė raštelį, kurio tekstas skambėjo maždaug taip: „gyvi nepasiduosim“. J.Montvila prisipažino, kad buvo neramu ir baisoka. Ramybės ir stiprybės jam suteikė minioje pastebėta moteris su vaiku iš Prienų miškų ūkio. Ji rankoje gniaužė medžio šakelę su trispalve, laikėsi ramiai ir oriai.
Tos nepamirštamos nakties įspūdžius Jurgis aprašė eilėmis, kurias perskaitė ir renginio dalyviams. Per laiko prizmę žvelgdami atgal savo prisiminimais su susirinkusiaisiais pasidalino ir kiti aktyvūs 1991 m. sausio įvykių liudininkai: Algimantas Sakalauskas, Dainora Šaltienė, Rolandas Kalinauskas, Janina Bredelienė, Algirdas Mockapetris. Kai kurie savo pasisakymuose apgailestavo, kad negalėjo tiesiogiai prisidėti prie svarbių objektų apsaugos Vilniuje, nes tuo metu jie buvo reikalingi Prienuose, Sitkūnuose, Juragiuose, kur taipogi tvyrojo karinės grėsmės nuojauta, o sovietiniai veikėjai rezgė provokacijas.
Tuometinė Prienų sąjūdžio tarybos pirmininkė Dainora Šaltienė prisiminė, kaip praleido neramų laiką Sąjūdžio būstinėje. Bendražygiai jos į Vilnių nepaėmė, prisakė budėti vietoje.
Likusi viena žaliame mediniame būstinės namelyje, ji buvo tikra, kad tuoj tuoj subildės laiptai ir sulauks nekviestų svečių. Kažkodėl tuomet jai atrodė svarbu paslėpti rašomąją mašinėlę.
Jautė įtampą, nerimą, gilų liūdesį dėl žuvusių žmonių… Pritardama Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Romo Gudaičio Laisvės gynėjų dienos minėjime išsakytiems žodžiams apie tylų, bet tikrą patriotizmą, kylantį iš širdies, Dainora Šaltienė pastebėjo, kad šio slapto ginklo reikia ir šiomis dienomis.
Aviatorius Rolandas Kalinauskas sakė sostinėje budėjęs diena kita anksčiau, nei vyko minėti įvykiai. Užtat jis papasakojo, kaip nuo okupantų užmačių buvo slepiami Pociūnų aerodrome buvę lėktuvai.
Buvęs Prienų sąjūdžio tarybos narys Algirdas Mockapetris prisiminė, kaip Sąjūdžio vyrai ir moterys darbavosi, kad priartintų Lietuvos laisvę. Jis pats turėjo užduotį palaikyti ryšius su sovietinėmis karinėmis struktūromis: milicija, kariuomene, kariniu komisariatu, dalyvavo susitikimuose, kur vedė aiškinamąjį darbą, bandė patraukti į savo pusę, sumažinti įtampą. Jis bendravo su jaunuoliais, šaukiamais į sovietinę tarnybą, palaikyti juos morališkai, sakant, kad Lietuvoje jų reikia labiau. Tokią agitaciją vykdė iki tol, kol sąjūdiečiui užsidarė komisariato durys.
Algimantas Sakalauskas Sausio 13-ąją budėjo prie svarbių įstaigų Prienuose, sekė sovietinių aktyvistų judėjimą. Linkėdamas tokio užsidegimo ir vienybės, kokia buvo jaučiama tautos atgimimo pradžioje, jis uždavė retorinį klausimą: kada vėl sugrįšime prie tokio pajautimo ir bendrystės, kaip anuomet.
Janina Bredelienė – to meto patriotų ištvermės pavyzdys, ji pasakojo prie svarbių objektų budėjusi kelias naktis. Grįždavo tik trumpam numigti, nueidavo į darbą, o vakare vėl išvykdavo. Pradžioje – atsiliepė į kvietimą vykti prie Aukščiausiosios Tarybos, kitas naktis leido prie Juragių retransliacijos stoties. J.Bredelienės teigimu, nors spaudė šaltis, prie laužų, už savadarbių barikadų susibūrę žmonės jautėsi artimi, dainavo, šildėsi arbata. Jai ypač įstrigo Kauno aukštųjų mokyklų studentų patriotinis nusiteikimas.
Kai vyko Sausio 13-osios įvykiai, Prienų rajono savivaldybės vicemerui Deividui Dargužiui buvo vos šešeri, tačiau jo atmintyje išlikęs vaizdas: tėvai sėdi prigludę prie televizoriaus, susirūpinę klausosi transliacijos iš Vilniaus, iš jų veidų jis suprato naujienų svarbą. Pasak vicemero, po daugelio metų unikalu iš pirmų lūpų išgirsti tai, kas tuomet dėjosi prie Televizijos bokšto, parlamento, kitų strategiškai reikšmingų objektų. Jis padėkojo parodos autoriui, pasisakiusiems prieniečiams, primindamas, kad atmintis gyvuos tol, kol ja dalinsimės su kitais. Palinkėjo Laisvės gynėjų dieną pagerbti ne tik tylos minute, bet ir savo kasdieniais darbais.
Renginio dalyviams, savo prisiminimais sukūrusiems jautrią praeities įvykių retrospektyvą, padėkojo ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos