Daukšiagirės dvaras naujus metus pasitiko papilnėjusiais istorijos puslapiais

Kai Daukšiagirės dvaro dvarininkaitė Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė (dabartinio dvaro savininko Petro Rito Ūselio dukra) pakvietė buvusius dvaro gyventojų giminaičius pasidalinti savo prisiminimais apie dvare gyvenusius ar dirbusius jų tėvus, senelius ar netgi prosenelius, Giedrė didelių lūkesčių neturėjo, tačiau į kvietimą atsiliepę žmonės gerokai papildė dvaro istorijos puslapius.

Daukšiagirės dvaras 1944 m.

Mintis įamžinti gyvus žmonių prisiminimus G. Ūselytei-Bagdonavičienei kilo po to, kai ji istorijos tyrinėtojų Egidijaus Dagilio ir Manto Trinkūno buvo pakviesta sudalyvauti Vainatrakyje vykusioje Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių ekshumacijos ekspedicijoje. Po šios ekspedicijos Giedrė teigė supratusi, jog žmogui mirus jo identitetą apibūdina tik tie daiktai, kurie kartu su juo pateko į kapo duobę. O jeigu jis nebuvo žinomas asmuo, jei nebuvo užrašyti jo pasiekimai ar istorija, tai taip visas jo gyvenimas ir nueina užmarštin…
„Analizuojant dvaro istoriją archyvuose tenka peržiūrėti nemažai istorinių šaltinių, tačiau dažnu atveju tai tėra sausi istoriniai faktai, menkai perteikiantys dvarininkų asmenybių portretus ar savybes. O man smalsu sužinoti detalesnį paveikslą: kokiu žmogumi dvarininkas buvo, kaip jis elgėsi su samdiniais, kokia jo įtaka dvaro vystymuisi. Taip mums kartu su Egidijumi Dagiliu kilo mintis įamžinti gyvus prisiminimus apie patį dvarą ir jo dvarininkus, kol dar yra ką kalbinti, kol dar gyvi senelių ar tėvų prisiminimai buvusių dvaro gyventojų atmintyje. Archyve buvo rasti 1942 m. Daukšiagirės kaimo gyventojų surašymo duomenys (už šį surastą dokumentą – atskira padėka istorikui Šarūnui Subatavičiui), kuriuose nurodytos šeimų pavardės, tad turėjome atspirties tašką šių šeimų palikuonių paieškoms“, – apie paieškų pradžią pasakoja G. Ūselytė-Bagdonavičienė.
Anot dvarininkaitės, bendraujant su žmonėmis, atsiliepusiais į jos paskelbtą kvietimą, buvo tikimasi atrasti ir naujų istorinių nuotraukų, kaip anuomet atrodė dvaro gyvenimas. Deja, šio lūkesčio išpildyti nepavyko, mat tais laikais fotografijos eiliniams kaimo gyventojams buvo sunkiai įperkamas dalykas. Užtat kiek įdomių dalykų dabartiniams savininkams pavyko sužinoti apie buvusius dvarininkus, apie tai, kokie šeimininkai jie buvo savo pavaldiniams. Už pagalbą ieškant gyvų istorijos liudytojų ir jų prisiminimų įamžinimą G. Ūselytė-Bagdonavičienė taip pat dėkoja Pakuonio muziejininkei Onutei Zmejauskienei.
„Pavyzdžiui, mes tiksliai žinome, jog 1927 m. vyko dvaro pardavimo aukcionas ir jį laimėjo Kazė Kudirkaitė, tačiau kaip įdomu buvo išgirsti gyvą prisiminimą apie tai, kaip tuometiniams kumečiams ši nauja dvarininkė pasirodė visai nepanaši į būsimą dvaro ponią, bet visiems atmintin įstrigo, kokią rankinę ji laikė aukciono metu, – pasakoja G. Ūselyte-Bagdonavičienė.
Įdomių prisiminimų dabartiniams dvaro valdytojams pateikta apie poną J. Norkaitį. Juos dabartinei dvarininkaitei papasakojo buvusio dvaro darbuotojo Juozo Kazlausko artimieji.
Juozas Kazlauskas Daukšiagirės dvare dirbo kurmanu (vadeliotoju – aut.p.) ir dvaro sodo prižiūrėtoju. Užfiksuotuose prisiminimuose J. Kazlausko sūnus pasakojo, jog J. Norkaitis savo pavaldiniui visai neblogą atlyginimą mokėdavo – tais laikais už 100 litų buvo galima nusipirkti karvę, o dvaro kurmanas gaudavo 80 litų per mėnesį. Apskritai, J. Kazlauskas dvare ir kaime buvo gerbiamas žmogus. „Daug kas jį pažinojo, vertino. <…> Buvo tarsi asmeninis vairuotojas (J. Norkaičio, – aut. p.), – apie J. Kazlauską pasakoja jo vaikaitis Algimantas Gudauskas. Savo kurmanu pasitikėjo ir pats J. Norkaitis, mat J. Kazlausko artimųjų pasidalintose istorijose ne kartą minimas faktas, kad, prasidėjus karui ir ponui Norkaičiui su šeima traukiantis iš Lietuvos, kartu bėgti jis siūlė ir savo pavaldiniui J. Kazlauskui, tačiau šis nesutiko, bijojo būti pagautas ir taip likimo valiai palikti savo šeimą.
Beje, Juozas Kazlauskas ne tik patį J. Norkaitį vežiojo, bet ir dvaro ponias – Antaniną Kudirkienę ir Kazę Kudirkaitę. Kaip pasakoja Juozo sūnėnas Antanas, Antaniną dėdė labai gyrė, pasakojo, kad žiemą parvažiavus ji pasiūlydavo karštos arbatos, o prie arbatos dar

Daukšiagirės dvaras dabar.
Redos Butėnės nuotrauka

atnešdavo „šimtą gramų“, paragindavo jį: „Išgerk gurkšnelį, kad nesušaltum“. „Abi ponias mano dėdė labai gyrė, o Norkaitis į dvarą grįždavo retai, kartą kas dvi savaites ar kas mėnesį. Esu kažką girdėjęs, kad lyg į dvarą atvažiuodavo ir Smetona, daug svečių“, – pasakoja Antanas Kazlauskas. Tuo tarpu Aldona Celiešiūtė-Žilinskienė, kurios mama Antanina dirbo dvare, iš mamos pasakojimų ponią Kudirkienę prisimena kaip griežtą moterį. „Visi jos baiminosi ir pasitempdavo iškart, kai tik ji ateidavo“, – pasakoja moteris.
Anot dabartinės dvarininkaitės, dvaro istorijos paieškos atnešė ir visai netikėtų rezultatų – Kazlauskų (Jono Norkaičio kurmano Juozo) šeimos išsaugotą dokumentą – 1929 m. žemės perleidimo aktą, kuriuo jų šeimai, kaip bežemiams, buvo paskirti 8 ha dvaro žemės po 1922-1925 m. įvykdytos Žemės reformos. Šis dokumentas mus nukėlė į momentą, užfiksuotą Juozo Kazlausko XX a. pab. užrašytuose prisiminimuose. Juose rašoma: „Tėvas gavo žemės, reikėjo dirbti. Gavo kaip senas dvaro darbininkas. Komisija jam skyrė 2 ha, bet aš pats girdėjau, kaip ponas Sasnauskas sakė: „Kazlauskui reikia duoti pilną normą, nes ant 2 ha su tokia didele šeima nepramis. Jei ne, tai dar virvę duokit pasikart. Tada tėvui skyrė 8 ha“.
Žmonių prisiminimuose minima ir dvaro gėlynus ravėjusi Agota Kazlauskaitė-Kundrotienė, kuri dvaro šeimininkus taip pat geru žodžiu minėdavo. Kaip savo prisiminimuose rašo Agotos duktė Marytė Kundrotaitė, Norkaitis savo pavaldiniams buvo puikus ponas. „Apie jį labai gražiai kalbama, kad buvo labai mandagus ir su visais sveikinosi. Jis visus savo darbuotojus labai mylėjo, niekada nesibarė griežtu tonu, bet gražiai pasakydavo, jog dvaro kiemas turi būti visuomet nušluotas ir švarus. Ponas Norkaitis savo kumečiams už darbą dalį atlygio mokėdavo pinigais. Ir liepdavęs nesakyti niekam, kas dirba aplinkiniuose Patamulšio ar Pagermuonio dvaruose, nesigirti, kad šeimininkas duoda pinigų. Daukšiagirėje net ir kumečiai geriau gyveno nei anuose dvaruose. Nes įprastai dvaruose visi laukdavo, kada bus derliaus nuėmimas, ir tada gaudavo apmokėjimą ūkio produktais, grūdais, o Daukšiagirėje čia gaudavo dar ir pinigėliais“, – pasakoja Marytė Kundrotaitė.
Beje, ji dar prisimena ir močiutės Marijos Kopcikaitės-Kazlauskienės pasakojimus, kaip dvarą aukcione Kudirkienė pirko. Kaip jau buvo minėta, Kudirkienė nebuvo panaši į ponią, ir apskritai niekas netikėjo, kad jodvi su dukra yra pirkėjos, bet dvaras atiteko būtent jų nuosavybėn.
Pasak jos, senoji ponia viskam vadovavo, o Norkaitis tik po kiek laiko dvare atsirado – kaip jaunikaitis, o uošvienė (Kudirkienė), matyt, padovanojo dukrai dvarą, ir taip pasidarė pono Norkaičio dvaras.
J. Norkaitis dvarą valdė kiek daugiau nei dešimtmetį. Jo rankose dvaras klestėjo, ūkis nuolat buvo skatinamas valstybės iždo premijomis.  Tačiau, kaip ir minėta, prasidėjus karui, J. Norkaičiui su šeima teko bėgti į užsienį. Dvaras buvo nacionalizuotas. Sovietmečiu dvaro antrame aukšte veikė mokykla. Besidalindamas prisiminimais apie savo pirmąją mokyklą Jonas Kopcikas pasakoja: „ Aš ėjau Daukšiagirės dvare į mokyklą gal būdamas 7 metų. Atėjau į pirmą klasę, bet už kokių poros dienų mane iškart išvarė į antrą klasę, nes būdamas 5 metų jau mokėjau skaityti, ir net vokiškai pradėjau skaityt, pirmoj klasėj nebuvo man kas veikt. Mokykla buvo antrame dvaro aukšte. Mano klasė buvo kambaryje su balkonu, o toliau už jo esančiuose dviejuose pereinamuose kambariuose buvo kitos dvi klasės. Buvo ir mokytojų kambarys antrame aukšte, kai užlipi po dešine. Dvare taip pat lankiau ir trečią klasę, o po to jau perkėlė į mokyklą prie Pakuonio“.
Kiek vėliau dvaro žemėse ir teritorijoje buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Centriniame pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos, vėliau čia apsigyvenę žmonės. „Dvare gyveno žmonės, daug ten jų prikišta buvo, antrame aukšte ypač – po kambariuką duodavo jiems. Rūsiuose žmonėms leido laikyti bulves, runkelius. Gerai padarytas, matyt, drenažas, nes labai geri rūsiai,“– gyvenimą dvare prisimena Stasys Kazlauskas. O Rita Sedovienė iš vaikystės pamena dvaro salę, kurioje vykdavo žiemos karnavalai, taip pat dvaro „klombus“ (simetriškus gėlynus, – aut.p.), aplink kuriuos jie, būdami vaikai, lakstė su dviratukais. „Daug buvo purvo, bet buvo smagu“, – prisiminimuose rašo Rita.
Na, o kaip atrodo dvaras dabar, galite pamatyti patys, nes dvarą įsigijus dabartiniam šeimininkui Petrui Ritui Ūseliui, buvo nuspręsta atverti rūmų duris visuomenei. Dvare rengiamos ne tik privačios šventės, bet ir patyriminės ekskursijos. Kaip sako dvarininkė G. Ūselytė-Bagdonavičienė, į dvarą užsukantiems svečiams įdomu ne sienos, o tai, kas slepiasi už jų, kokie žmonės čia gyveno, kokios buvo jų istorijos, tad naujai surinkti žmonių liudijimai neabejotinai praturtins ne tik pačią dvaro istoriją, bet ir patyrimines ekskursijas.
Rimantė Jančauskaitė