Donroe signalas pasauliui

Vadinamasis Venesuelos prezidentas (greičiau – banalus diktatorius) Nicolas Maduro, amerikiečių specialiųjų pajėgų pavogtas savo šalyje, pirmadienio popietę vietos laiku stojo prieš Niujorko teismo teisėją. Jam pateikti kaltinimai narkotikų ir neteisėta ginklų prekyba.
Teisme jis pasakė savo vardą bei pavardę. Pabrėžė tebesąs Venesuelos prezidentas, be to, sąžiningas žmogus.
Spėju, netrukus turėsime įdomų tiesioginių transliacijų serialą iš Niujorko teismo salės, kurioje amerikiečių prokurorams nebus lengva įrodyti, kad kadaise vienos turtingiausių Lotynų Amerikos šalių lyderis tiesiogiai vadovavo narkotikų – daugiausia fentanilio ir kokaino – organizuotai kontrabandai į JAV. Tačiau jeigu tokios veiklos įrodymų turima, bus ne mažiau įdomu, kaip juos paaiškins dabar jau buvęs Venesuelos diktatorius. Šalies, kurios žalios naftos ištekliai Orinoko upės deltoje yra didžiausi pasaulyje, tačiau kurioje pragyvenimo lygis sparčiai artėja prie komunistinės Kubos.
Kairesnių pažiūrų komentatoriai šią savaitę stačiai putoja apie tai, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija savo specialiąja karine operacija Venesueloje mažų mažiausiai pamynė visas tarptautinės teisės normas ir pakartojo Rusijos diktatoriaus veiksmus Ukrainoje 2022 m.
Tokia proga dažnai pasišaipoma, esą D.Trumpas V. Putinui įsimintinu pavyzdžiu parodė, kaip tokios „specialios“ operacijos turėtų būti atliktos. Ši aliuzija – ne išsigalvojimas. Rusijos veiksmus Ukrainoje ir JAV operaciją Venesueloje bukai lygina oficialūs JAV naujienų ir analitikos ištekliai.
Dešinesni balsai tuo pat metu ploja katučių JAV prezidento veiksmams ir kartoja, kad tokiam šunsnukiui, koks yra N. Maduro, senokai reikėjo parodyti, iš kur kojos dygsta. Ir niekas pasaulyje, išskyrus D. Trumpą, nesugebėjo N. Maduro sutramdyti, nors jis valdžioje – daugiau nei dešimtmetį. Ir visa, ką jis savo šalyje nuveikė, tai užtikrino savo pirmtako – Venesuelos prezidento kėdėje atsiradusio puskvaišio desantininkų pulkininko Hugo Chavezo – politikos tąsą. Finansuodamas įvairius komunistėlius Lotynų Amerikos šalyse (iš tikrųjų Kubos ir kokios nors Nikaragvos režimai šiomis dienomis turėtų suklusti).
Nedaug kas šiomis dienomis užsimena, kad D.Trumpas už politikos borto paliko vis dar Venesuelos opoziciją, įskaitant Nobelio Taikos premijos laureatę Marią Ciriną Machado, kuri tapusi laureate, galima sakyti, nėrėsi iš kailio, siekdama JAV prezidentui įtikti.
Vis dėlto kairės ir dešinės apologetų diskusija N.Maduro atveju turi mažiau prasmės nei kitas daug svarbesnis aspektas. Tą dieną, kada N.Maduro pagrobimo operacija buvo įgyvendinta, D. Trumpas viešai užsiminė apie „Donroe doktriną“. Ne, tai nebuvo į kokį nors oficialų rūbą įvilktas jo administracijos vardu skelbiamas JAV užsienio politikos krypties pokytis, kaip tai buvo maždaug prieš du šimtmečius.
Reikalas toks, kad 1823 m. gruodžio 3-iąją penktasis JAV prezidentas – teisininkas Jamesas Monroe – šalies Kongresui (parlamentui) pristatė šalies užsienio politikos gaires. Jų esmė – Europa neturėtų kištis į politinius pokyčius Lotynų Amerikoje (Amerikos žemyne tada ėmė byrėti Ispanijos Karalystės kolonijos), lygiai taip, kaip JAV gali įsipareigoti nekišti savo nosies į tai, kas vyksta pačioje Europoje ar Afrikoje, kurioje kelios galingos Europos šalys turėjo kolonijinių valdų.
Kitaip tariant, pačioje XIX amžiaus pradžioje amerikiečių politikai jau ėmė rimtai mąstyti apie šalies izoliacionizmą užsienio politikoje. Išskyrus tas geografines platumas (Amerikos žemyne), kurias laikė savo tėvonija. Tai, kad D. Trumpas Monroe doktrinos pavadinimą modifikavo į „Donroe“, be jo asmeninės tuštybės, rodo, kad tos XIX a. pradžios idėjos ir jam, ir didumai jo dabartinės administracijos yra gan artimos. Ne jis, beje, būtų pirmas. Panašaus požiūrio visiškai ar bent iš dalies laikėsi dar keli JAV lyderiai – Theodore’as Rooseveltas, Calvinas Coolidge’as, Herbertas Hooveris, Johnas F. Kennedy’is. O demokratas Barackas Obama pačioje savo pirmosios kadencijos pradžioje apvažiavo pusę pasaulio skaitydamas paskaitas apie tai, kad Amerika neketina kištis į kitų šalių vidaus reikalus ir nurodyti, kaip joms gyventi. Yra teigiančių, kad būtent šis B. Obamos vojažas paskatino Nobelio komitetą skirti jam Taikos premiją už jokį realų veiksmą.
Laikoma, kad Monroe doktriną užsienio politikoje 1947 m. pakeitė prezidento H.Trumano požiūris į pasaulį, kada jis oficialiai deklaravo, kad JAV gins tas šalis, kurios patirs komunistų invazijos grėsmę.
Taigi, jei D. Trumpas sako „Donroe“, tai reiškia signalą, kad galbūt telkiamasi į Vakarų pusrutulio reikalus, Rytuose paliekant vakuumą agresyviau tvarkytis Kinijai bei Rusijai.
Dėl to, žinia, kyla daug įvairių klausimų – o kaip bus su Iranu bei Izraeliu? Kaip su NATO? Kaip su amerikiečių mąstytojų sukurta globalizacija? Pagaliau – kas bus su Danijai priklausančia Grenlandija?

Rytas Staselis