Populiarių politinių kalinių „nusižudymas“

Gruodžio 13 d. iš Baltarusijos kalėjimų diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos paleisti 2020 m. protestų šioje šalyje (po, kaip manoma, falsifikuotų prezidento rinkimų) lyderiai Marija Kolesnikova ir Viktoras Boboryko sukėlė nemažą sąmyšį. Kitą dieną Černygovo mieste surengtoje spaudos konferencijoje jie ne tik nesugebėjo atsakyti į klausimą „kam priklauso Krymas“ (V. Boboryko), bet ir kas pradėjo karą Ukrainoje. Jie, be to, nesugebėjo suformuluoti aiškios paramos ukrainiečių pusėje besikaunančio Kosto Kalinausko pulko (jo didumą, teigiama, sudaro baltarusių kilmės kariai) kovotojams – buvusių politinių kalinių tėvynainiams, nes, esą „karas yra absoliutus blogis“ (V. Boboryko). Taip pat savo pasisakymuose neužsikirsdami vartojo Rusijoje oficialiai priimtą vietos apibrėžimo formulę „na Ukraine“, o ne „v Ukraine“, kaip įprasta tarp ukrainiečių.
Toje spaudos konferencijoje keliskart buvo pakartota, kad būdami už grotų buvę protestų lyderiai galėjo matyti tik oficialią Baltarusijos televiziją ir tik dukart per savaitę – savaitgaliais. Todėl iš tokiu būdu gautos informacijos (tiksliau – kryptingos propagandos) negali sau leisti padėties komentuoti.
Kai kurių ukrainiečių komentatorių požiūriu, nesvarbu, kuo M. Koleskova ir V. Boboryko mėgintų užsiimti būdami laisvėje ir priverstinėje emigracijoje, kaip potencialūs baltarusių opozicijos veikėjai ar net lyderiai jie šioje spaudos konferencijoje „nusižudė“. Nors 2020-aisiais bent jau užsienyje vertinti kaip turintys didesnio politinio svorio nei „paprasta anglų kalbos mokytoja“ (ji taip apie save sakė pati) Sviatlana Cichanouskaja, tapusi formalia baltarusių emigracijos lydere, kuriai vėliau prasivėrė daugelis pasaulio šalių pirmųjų kabinetų.
Yra juos teisinančių. Esą Baltarusijos kalėjime liko uždarytas įkaitas – V. Boboryko sūnus Eduardas. Tačiau teisintojams atšaunama – į Lietuvą atvykęs toks pat buvęs politinis kalinys, Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Beliackis, nepaisydamas informacijos ribojimų kalinimo sąlygomis, sugebėjo gana aiškiai pasisakyti ir apie Baltarusijos aktualijas, ir apie karą Ukrainoje.
Ko gero, tokiame pareiškimų fone turėtume ieškoti papildomų poteksčių.
Šio proceso metu nesudėtinga nusiristi iki atvirų sąmokslo teorijų, tačiau bent vienas aspektas čia gali būti įdomus. Rusijoje leidžiamas laikraštis „Nezevisimaja gazeta“ (NG), praėjus vos savaitei po V. Boboryko ir M. Kolesnikovos išlaisvinimo, tėškė analizę, esą šis duetas Vokietijoje steigs „alternatyvų baltarusių opozicijos centrą“, pabrėždamas, kad V.Boboryko ir M. Kolesnikova iš Ukrainos į Vokietiją (šios šalies užsienio reikalų ministro Johano Wadephulo kvietimu) nuvažiavo net nesusitikę su S. Cichanouskaja (su S.Cichanouskaja jie susisiekė tik vaizdo skambučiu pakeliui).
Tikslas – 2020 m. už S.Cichanouskają populiaresni buvę veikėjai siekia mažinti A. Lukašenkos režimo izoliaciją Europoje. Ta proga „NG“ pateikia ir A. Lukašenkos citatą: „(…) kaip ten jie, Kolesnikova, Boboryko, steigia Vokietijoje atskirą centrą. Latuškės-tichuškės nereikalingi (…)“, kurią jis pateikė Visaliaudiniame baltarusių tautos suvažiavime (tai esą aukščiausias Baltarusijos valdymo organas). Turėdamas galvoje S. Cichanouskajos komandos narį, buvusį diplomatą ir kultūros ministrą Pavelą Latušką, dėl kurio veiklos jau senokai griežia dantimis. Bei Cichanouskają, kurios pavardės rusiškoji transkripcija – Tichanovskaja.
NG rašo, kad 2020 m. V. Boboryko (M. Kolesnikova vadovavo jo rinkimų štabui) buvo labiau prorusiškas už daugelį A. Lukašenkos konkurentų, pabrėždamas, kad dabar jo štabas oficialius pranešimus skelbia rusų kalba. Tuo pat metu kada S. Cichanouskajos struktūros savus – baltarusiškai.
Jeigu Europos „sušildyti“ nepavyks, žvelgiant iš Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos – bent jau kol kas – tikrai ne, Minsko režimas gali siekti nors minimalių tikslų – įnešti sąmyšio į baltarusių emigracijos gretas: pasiekti, kad ten dėl įtakos būtų pliekiamasi taip pat aršiai, kaip tai vyksta su opozicija Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui užsienyje.
Įrankių šiam tikslui pasiekti – per akis. Baltarusių identitetas, baltarusių kalba, vadinamasis licvinizmas (politinė kryptis aiškinanti, esą šiuolaikiniai baltarusiai yra tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys, o lietuviais dabar save vadinantys žemaičiai turėtų mėžtis atgal į savo Žemaitiją ir licvinams palikti jų miestą Vilnią), santykiai su Rusija, o ypač Baltarusijos ir Rusijos sąjunginės valstybės (kuri V. Boboryko kol kas atrodė šventa karvė) ateitis. Problemos ir klausimai, į kuriuos aiškaus atsakymo vengia ir patys A.Lukašenkos oponentai emigracijoje.

Rytas Staselis