Prisiminkime, kaip Naujus metus sutikdavo mūsų senoliai…

Jau rytoj palydėsime senus ir, laikrodžiui išmušus vidurnaktį, sutiksime naujus – Ugninio Arklio – metus. Nuo triukšmingo jų sutikimo dideliame draugų rate iki jaukių šeimos ritualų ar simbolinių papročių, turinčių pritraukti sėkmę – kiekvienas švęs taip, kaip supranta, su viltimi, kad Naujieji metai bus geresni ir sėkmingesni. O mes, besikalbėdami su etnologu prof. Libertu Klimka, daug įdomybių apie tai, kaip anksčiau buvo švenčiami Naujieji metai, sužinojome ir su Jumis, mieli skaitytojai, dalijamės.

Etnologas Libertas Klimka.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tiesa, kaip pastebi prof. Libertas Klimka, sausio 1-ąją švęsti Naujuosius metus Lietuvoje, kaip, beje, ir visoje Europoje, istoriniu požiūriu – gana nesena tradicija. Pasak profesoriaus, dvylikos dienų tarpsnis nuo šventųjų Kalėdų iki Trijų Karalių mūsų krašto tradicijose būdavo vadinamas tarpušvenčiu. Tarmiškai dar ir tarpukalėdžiais, kalėduškomis, viešėmis, bernelių metu. Kaime tai būdavo poilsio ir, žinoma, pramogų laikas.
Anot L. Klimkos, mūsų krašte nebuvo susigalvota kažkokių naujų apeigų Naujųjų metų šventei, tiesiog imta kartoti Saulėgrįžos šventės vyksmą su tam tikrais regioniniais ypatumais. Etnologo teigimu, tai, ką dabar vadiname Naujaisiais metais, anksčiau skirtinguose regionuose turėjo skirtingus pavadinimus. Pavyzdžiui, šiaurės rytų dalyje Naujieji metai vadinti riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, rytiniame krašte – mažosiomis Kūčiomis, o štai Dzūkijoje – tai Pakūčiai arba Antrosios Kūčios. „Tačiau skirtingai nuo šventosios vakarienės, tikrųjų Kūčių, tai buvo nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių. Po staltiese jau nebededamas šienas, nebėra pasninkinių valgių, užstalės kalbose nebeminimi mirusieji“, – pasakoja L. Klimka.
Nustebsite, tačiau anuomet per Naujuosius metus kaimynai ir giminės ir kalėdaičiais pasidalydavo, per Naujuosius ir šviežių kūčiukų išsikepdavo. Kiekvienas regionas turėjo savų papročių. Pasak profesoriaus, Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis buvo šiupinys su kiaulės galva. Sakydavo, kuri šeimyna Naujuosius sutinka su šiupinio dubeniu, ta visus metus sotaus maisto nepritrūks. O šiaurės Lietuvoje vakare iš laukų buvo šaukiami javai. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!
„Dar gyvavo toks liaudiškas tikėjimas, kad Naujųjų metų naktį sodybą lankančios raganos. Lygiai dvyliktą nakties jos susirenkančios pašokti kieme. Galima jas pamatyti, tik žiūrėti reikia iš pakluonės ir per akėčias. Jei tos raganos namuose rastų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams… O apsigyvenusios ūkyje visokių eibių pridarytų: ar tai pakulas suveltų, ar aveles nukirptų… Kad bent gyvuliams nepakenktų, sakydavo, reikia užsidegti graudulinę žvakę ir su ja kryžmai pereiti tvartą“, – pasakoja etnologas.
Profesorius dalijasi ir dar viena įdomybe, kaip kaimo jaunimas, sutikdamas Naujus metus, persirengėlių vaikštynes rengdavo. Anot L. Klimkos, tai buvo daugiau rytinės Lietuvos dalies tradicija, o žemaičiai „atsigriebdavo“ per Užgavėnes. „Senuosius metus vaidindavo sulinkę, suvargę, palaikiais apspurusiais rūbais apsirėdę persirengėliai. O dailus jaunikaitis su knyga rankoje – tai jau Naujieji Metai. Jųdviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, juoda Giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys ir pasibelsdavo į kiekvieną sodybą; persirengėliai įleisti vidun išmoningai pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gero metų derliaus, ūkininkavimo sėkmės“, – pasakoja L. Klimka.
Profesorius dalijasi ir etnografo Jono Balio kitados Vidurio Lietuvoje išgirsta ir įamžinta tokia persirengėlių prakalba, kurią išdrožė Naujieji: „Sveikinu su Naujais Metais ir žyčioju nuo visų jaknų ir vėdaro visokios laimės ir gero gyvenimo! Kad pas jus augtų rugiai su ūsais, bulvės ir kitos daržovės su uodegom, kad jūsų karvės turėtų daug teliukų, o riebios kiaulės – daug paršiukų, kad būtų daug taukų puoduose ir daug grūdų aruoduose!“ Etnologo teigimu, jeigu „Naujiesiems metams“ kalba užsikirstų ar ieškodamas rimui žodžio, stabtelėtų, Senieji Metai tuojau pat pabandytų įterpti savo trigrašį, vietoj grūdų linkėdami pelų, o vietoj paršiukų – šerniukų. Tada „Giltinė“ užpuola Senuosius, vaikydama po visą trobą bei badydama savo kardu. Ir jei jau laikrodis išmušė dvyliktą valandą nakties, pasigailėjimo Seniesiems Metams nebus…
„Šventiniai tradiciniai papročiai yra žaismingi ir įdomūs savo istorine kilme. O šeimos ir bendruomenės, žmogaus ir gamtos santykius nustatantys – labai jausmingi ir dvasingi. Tad nepalikime jų vien etnologų knygose… Telydi ir telinksmina jie mūsų tautą ir atėjusiais 2026-aisiais metais!“, – su Naujais metais lietuvius sveikina prof. L. Klimka.
Rimantė Jančauskaitė