„Kiekvienam – savo. Vyras Arvydas turi sklandymą, o aš – varles,“ – juokiasi prieniškė Alina Vaicekauskienė, kuri savo kolekcijoje yra sukaupusi kelis tūkstančius varlių suvenyrų. Jiems sutalpinti kieme netgi buvo pastatytas atskiras žalias medinis namelis, kurio duris šeimininkė praveria visiems susidomėjusiems jos pomėgiu. Kiek jos kolekcijoje varlių, tiksliai negalėtų atsakyti, nes neskaičiavo, bet spėja, kad bus kiek mažiau, nei jų yra surinkusi „varlių karaliene“ vadinama Reda Pečiulienė iš Zyplių, kuri pasiekė 6400 eksponatų rekordą.
Namelyje akys apraibsta nuo dominuojančios žalios spalvos varlių, bet įdėmiai apsidairius akivaizdu, kad visos skirtingos: molinės, porcelianinės, medinės, akmeninės, metalinės skulptūrėlės ir figūrėlės, žaislai, dėžutės, vazelės, magnetukai, indai, knygutės, etiketės, paveikslėliai, antpirščiai, medžiaginės, teatro lėlės, įvairią paskirtį turintys suvenyrai. Vienos varlės savo formomis atkartoja randamas gamtoje, kitos yra sužmogintos – sportuoja, ilsisi, geria kokteilius, groja, švenčia, užsiima kokia nors veikla, dar kitos skleidžia įvairius garsus… Pasak Alinos Vaicekauskienės, ne visi jos surinkti varliukai namelyje apgyvendinti, dar turi sukaupusi atvirukų, pašto ženklų, ženkliukų, papuošalų su jų atvaizdais.
Varles ji renka jau kelias dešimtis metų, ieškant įdomesnių eksponatų įveikti nemaži atstumai, sugaišta daug laiko, investuota pinigų, tačiau Alina jų neskaičiuoja, juk kiekviena nauja varlė turi savo radimo istoriją, kuri į jos gyvenimą įneša daug teigiamų emocijų, spalvų, dovanoja įdomių susitikimų.
Alina prisimena, kad „pažintis“ su varlėmis prasidėjo, kai jos vaikai dar buvo maži. Kol vyras Arvydas aerodrome vesdavo sklandymo pamokas, ji pievoje vaikams skaitydavo pasakas, dažniausiai apie varlytę kurkulytę. Kartą išvykos Estijoje metu keturmetė dukra su kitakalbiu berniuku principingai susiginčijo dėl to, kaip pievoje šokinėjanti varlė vadinasi, kiekvienas ją įvardino savo kalba ir atkakliai gynė savo tiesą. Šis nutikimas taip įstrigo atmintyje, kad, grįžtant iš kelionės, ėmė kartą ir nupirko dukrai lauktuvių – mažą veltos vilnos varlytę su lipduku. Dėl jos sūnus su dukra susipešė, todėl
kitą kartą tokią pat varlytę parvežė ir jam. Varlių šeimyna dovanų sąskaita vis gausėjo, kol dukra, jau būdama studente, kartą jas sudėjo į dėžę ir parvežė mamai, būtent šie žaislai ir tapo didelės varlių kolekcijos pradžia.
Alinos teigimu, varlės ją traukė nuo pat vaikystės. Augo gražiame vienkiemyje, Jonavos rajone. Kiekvieną pavasarį laukai patvindavo, juose suklegėdavo paukščiai, užlietose vietose būdavo gausu varlių kurkulų, grioviuose šokinėjo daugybė mažų varlyčių…
– Iki šiol prisiminimai iškyla atskirais vaizdais tarsi nuotraukos. Man ne daugiau nei ketveri metai, šilta, varlės – didelės, nejudrios. Aš jas gaudau, už marškinėlių prisimetu ir einu pas mamą parodyti, kokios jos gražios, išraiškingų akių su auksiniais brūkšniukais, – prisimena Alina.
Vaikiška aistra gaudyti varles peraugo į varlių suvenyrų „medžioklę“, kuria užsiimti galėjo paskui vyrą išvykusi į Angliją. Kiekvieną savaitgalį, jeigu tik nevykdavo aviacijos renginių ar švenčių, abu važiuodavo į „blusų“ turgus ieškoti išskirtinių egzempliorių.
–Man patikdavo apžiūrinėti senovinius kaimelius, ragauti vietinį maistą, lankytis sendaikčių krautuvėlėse, vietiniuose turguose. Ten sklando tokia ypatinga dvasia, tarp sendaikčių užsimezga pokalbiai, bendravimas, – pastebi ji.
Pašnekovės teigimu, bagažinių turgus dažniausiai organizuoja fermeriai, auginantys avis, tam tikslui naudojamas laukas su patogiu privažiavimu, automobilių parkavimu. Apie turgų pranešama iš anksto, prieš tai pieva nuganoma. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens tokioje ganykloje įvyksta keletas turgų. Aplinkiniai gyventojai suvažiuoja, suveža senienas, daiktus, su kuriais nori atsisveikinti.
– Matydami, kaip tu džiaugiesi surasta varle, neretai ją atiduoda už simbolinę kainą ar padovanoja. Lietuviški turgūs kitokie, už kiekvieną daikčiuką norima išspausti pinigą. Vaikai be jokios nostalgijos iškrausto tėvų namus, viską sudeda į šiukšlių maišus ir išneša prie konteinerių, nes jiems tai nereikalinga, – palygina Alina.
Angliškuose bagažinių turguose moterį labiausiai žavėjo maži vaikai, tėveliams padedant pievoje išsidėlioję savo išaugtus drabužius, žaislus, knygutes. Šia patirtimi jie skatinami mokytis ne tiek prekiauti ar kiek įmanoma brangiau parduoti savo prekę. Tokiu būdu ugdomas ir jų supratimas, kad tai, kas išaugta, tapo nereikalinga, gali pasitarnauti kitam, ir kad trokštant naujo daikto turi kažko atsisakyti. Anot Alinos, visa tai suvokdamas vaikas tausos savo žaislus ir knygeles, nes sulaužytų ar suplėšytų – niekam nereikia.
„Kaip gražu, kai priėjus pirkėjui mama paklausia savo vaiko: ,,Džoni, už kiek tu parduodi šitą mašinėlę?“. Ir tokiam vaikui, kuris supranta daiktų vertę, duodi daugiau, nei prašo, nes jis nori savarankiškai užsidirbti pinigų naujam paspirtukui, Hario Poterio knygai…“ – pastebi moteris.
Per keliolika svetur praleistų metų prieniškė surinko įspūdingų eksponatų, kai kurie yra žinomų gamintojų išleistų suvenyrų kolekcijų dalis. Grįždami iš emigracijos juos visus parsivežė į Prienus.
–Vedžioju kartą Nemuno pakrante labradorą, pamatau vyrą, kuris fotografuoja salos paukščius. Jis atkreipia dėmesį į dažnos anglų šeimos augintinį, o pašnekesio metu paaiškėja, kad jis atvykęs iš Anglijos. Pakviečiu apžiūrėti mano kolekciją, o jis pradeda juoktis, parodo į du eksponatus ir prašo leisti juos nufotografuoti. Paaiškėja, kad to vyriškio sesuo Anglijoje dirbo vienos firmos dailininke – dizainere ir sukūrė vieną iš mano kolekcijos varlių. Tikriausiai jai buvo miela sužinoti, kad jos kurtas žaislas iškeliavo taip toli, – pasakoja kolekcionierė.
Bene daugiausia pastangų įdėjo, kol įsigijo senovinių skudurinių varlių šeimyną. Pirmiausia rado Varlytę. Bevažinėdami po angliškus kaimelius vienoje senoje arbatinėje pamatė ir Varlių. Pasiteiravo, galbūt šeimininkas sutiktų jį perleisti, tačiau sulaukė atsakymo, kad Varlius yra šios arbatinės dvasia. Kai po metų ten vėl užsuko, atsivežė ir savo mergytę, paprašė leisti porelę kartu nufotografuoti. Šeimininkas paslaugiai sutiko, tačiau Varliaus nepardavė. Visgi susitikimas buvo lemtingas, Alina netrukus e-Bay aukcione rado Varliaus antrininką, vėliau įsigijo ir vaikelį Varliuką. Dabar kolekcinė šeimyna Alinos lentynoje užėmusi garbingą vietą.
Iš Afrikos atkeliavusios medinės varlės kelia nuostabą ne tik dėl unikalaus drožinėjimo būdo, bet ir dėl jų paskirties, vietiniams jos yra ne tik muzikos instrumentai, bet ir pasitarnauja kaip jaukas, skleidžiamais garsais priviliojantis jautines varles. Kolekcininkė parodo ir varles amuletus, populiarius Kinijoje, Vietname, Indijoje. Vienur tikima, kad varlės pritraukia turtus, o kitur, kur vyrauja sausros, viliamasi varlių pagalbos prišaukiant lietų.
Paklausta, kokią vietą kolekcijoje užima lietuviški suvenyrai, Alina pastebi, kad lietuviai didelės meilės varlėms nedemonstruoja, nors šių padarėlių neniekina, specialiai nenaikina. Visgi kai kurie turgaus prekybininkai kaip talismaną piniginėje nešioja varlytės figūrėlę, tikėdami, kad taip prišauks finansinę sėkmę.
Žaliajame namelyje būtų įdomu praleisti ne vieną valandą, tačiau ir tiek laiko nepakaktų norint apžiūrėti visus suvenyrus, pasidomėti jų istorijomis bei paskirtimi. Iš apsilankiusių mokytojų Alina neseniai sužinojo, kad žiopčiojančias, ant rankos maunamas teatro lėles logopedės naudoja užsiėmimuose su vaikais, mokydamos taisyklingos tarties.
Kolekcininkei būtų smagu, jeigu jos surinkti eksponatai patenkintų ir kitų prieniečių, miesto svečių žingeidumą. Ji svarsto, kad žaliajame namelyje galbūt galėtų būti rengiamos ir edukacijos vaikams, vedamos ekskursijos, tačiau, jos nuomone, tai reikėtų daryti profesionaliai. Užsiėmimai vaikams turėtų būti pritaikyti pagal amžių ir poreikius bei atliepti jų norus. Kita vertus, jai norėtųsi, kad vaikai pamokėlių metu artimiau pažintų varlytes, mokytųsi meilės ir atsakomybės gyvajai gamtai.
– Man čia dūšia atsigauna, ateinu pabūti, kuo nors užsiimti tarp varlių, – prisipažįsta Alina, svarstanti kada nors savo kolekciją perduoti ja besidominčiai anūkei.
Kol vieni į pensiją išėję dejuoja, kad nėra kuo užsiimti, A.Vaicekauskienei paroje laiko pritrūksta. Be dėmesio, skiriamo varlių kolekcionavimui ir priežiūrai, ji nagrinėja savo ir vyro giminių genealogiją, naršo po bažnytines knygas, bandydama atsekti tolimiausias protėvių šaknis, o ten suranda tokių įdomybių…
Dalė Lazauskienė











Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).