Interviu vienu klausimu: Ryškiausias vaikystės prisiminimas

Birutė Kubilienė, Pieštuvėnai:
– Visa tai buvo daugiau nei prieš 60 metų, kai dar gyvenome kaime. Vakarais švietė žibalinė lempa, o namuose buvo molinė asla. Lovose gulėjome ant šiaudinių čiužinių, kvepiančių vasaros pievomis. Mama kepdavo duoną ir pyragus, kurių kvapas pripildydavo jaukumo visus namus.
Man buvo šešeri, kai ganiau karves – dienos atrodė ilgos, o pievos plačios, pilnos žydinčių gėlių. Vieną dieną man mama pasiuvo skudurinę lėlytę, nes pinigėlių pirktinei nebuvo. Bet ta lėlė buvo pati gražiausia iš visų – su sijonėliu ir siuvinėtu veideliu. Laikiau ją prie širdies, lyg būtų tikra draugė.
Kai man suėjo aštuoneri, pradėjau lankyti mokyklą. Buvau tokia laiminga – turėjau vyresnę sesę, kuri jau dirbo, ir man nupirkdavo naujus batelius, kaspinus į kasas, baltus kalnieriukus uniformai. Pamokas ruošdavau prie žibalinės lempos, o galvodama apie ateitį nieko daugiau nenorėjau – man atrodė, kad viskas yra gerai taip, kaip yra. Mokytis man buvo lengva, nes visada klausiau ir gerbiau mokytojus. Dabar, kai susirenka mano dukros Vilma ir Lina su savo vaikais, vakarais dažnai prašo: „Močiute, papasakok apie savo vaikystę?“ Tada susėdame prie stalo, o aš vėl mintimis grįžtu į tą laiką – kai šviesa buvo žibalinė lempa, o širdyje – tikra laimė.
Šv. Kalėdos ir Velykos visada buvo didžiausios šventės mūsų šeimoje. Šias tradicijas branginame ir puoselėjame savo namuose iki šiol. Per šventes susirenka ne tik dukros su savo šeimomis, bet ir visi giminaičiai iš mano mamos šaknų – visi norime pabūti kartu, pasidalinti džiaugsmu, prisiminimais ir šiluma.

Neringa Lesnikauskaitė-Pikčilingienė, Asiūklės kaimas:
– Buvau daug sergantis vaikas, kuris vaikų darželį retai lankė. Taigi didžiąją dalį vaikystės praleidau pas senelius Pėdžių k., Kėdainių r. Buvau mylimiausia anūkė, taip sakė mano pusbrolis su pussesere, nes diedukas man vienintelei leisdavo sėdėti ant sprando. Močiutė labai skaniai darydavo valgyti, bet argi vaikai viską mėgsta, aišku, kad ne. Pati skaniausia man būdavo manų košė, todėl, kad vasarą ją leisdavo valgyti lauke, pasidėjus ant suolo. Atrodo, dar ir dabar jaučiu šios košės skonį, kvepiantį žydinčiomis obelimis, pienėmis ir didele, begaline senelių meile.

Daina Jurkonienė, Stakliškės:
– Prisiminimai mums kelia nostalgiją, vėl norisi sugrįžti į vaikystę, į gyvenimą be rūpesčių. Ryškiausias prisiminimas – tai kelionės į Palangą. Visus metus laukdavom tėvelių atostogų ir kelionės prie jūros. Netoli jūros gyveno ir mamos sesės, visada mus pasitikdavo su karštomis bandelėmis. Tai akimirkos, kurios išlieka.

Vilytė Stelmokienė, Veiveriai:
– Metai nepastebimai bėga į tolį, keičiasi gamta, mados, išvaizda. Širdis, atrodo, dar jauna, o veidrodis meluoja. Argi čia aš? O kur dingo ta putli, pūstažandė, žingeidi ir linksma mergaičiukė? Nejučiomis grįžtu į vaikystės prisiminimus, į tėviškės namus, į mylimų šeimos narių ratą. Buvau jauniausia, mažiausia, visų mylima. Pas mus gyveno tėvelio netekėjusi sesuo teta Onelė, tai mus, mažesnius vaikus, vis palikdavo su ja, o aš labai norėjau visur eiti su tėvais. Vyresnioji sesutė ir brolis jau mokėsi mieste, sugrįždavo tik savaitgaliais. Mes su broliu labai jų laukdavom. Sesė Irena man parveždavo mergaitiškų lauktuvių – lėlę, kaspiną, žaislų, knygelių ar kokius sandaliukus, o brolis Ramutis „šefuodavo“ jaunesnį brolį Kostuką – tai pačiūžas, tai slides, tai kokį madingą drabužėlį. Didžiausia šeimos šventė buvo Kalėdos. Su nekantrumu laukdavom Kalėdų senelio, žaislų, dovanų. Tada prie Kūčių stalo susirinkdavo visa šeima, namai kvepėdavo pyragais ir kepiniais, o pervilkti lovos skalbiniai – lauku ir švara. Kūčių dieną tėvelis tvarkėsi ūkyje, prižiūrėjo gyvuliukus, o mamytė ruošdavo valgius, „blizgino namus“. Ant pečiaus pašildydavo vandens, ir visa šeima, pradedant mažiausiais, balijoj išsimaudydavom, persirengdavom švariais drabužiais. Mamytė aiškino, kad būtume geri, draugiški, nesipyktume tarp savęs, nekeiktume, nemeluotume, nes kokie būsim per šią šventę, tokie būsim ir visus metus. Prisiminimuose išliko didžiausias džiaugsmas, eglutės puošimas. Turėjome daug gražiausių stiklinių žaisliukų: žuvyčių, namelių, paukštelių, senelių, liktorėlių žvakutėms. Iš popieriaus karpydavom snaiges, ant eglutės šakelių kabindavom margaspalvius saldainių popierėlius. Teta Onelė mums pasakodavo įvairiausius nutikimus, pasakas, kol pasibaigus vakaro ruošai visi šeimos nariai susėsdavom prie šventinio, balta staltiese uždengto Kūčių stalo. Ir dabar apie tai pagalvojus graudulys suspaudžia gerklę, nes tų brangių akimirkų jau nesugrąžinsi. Visus vienijo bendra malda, kalėdaičio pasidalijimas, nuoširdumas, o valgių, valgių! Buvo sakoma, kad ant Kūčių stalo turi būti dvylika patiekalų, o mes jų suskaičiuodavom daug daugiau, ir visko po truputį ragaudavom. Po iškilmingos vakarienės visi skubėjom miegoti, nes žinojom, kad ryte po eglute rasim maišelį su dovanomis. Keičiasi laikas, tradicijos, papročiai, žmonių požiūris, bet norėtųsi, kad senovės laikų lietuviški papročiai išliktų ne tik mūsų, bet ir anūkų atmintyje. Nežinau šių eilių autoriaus, bet nuo mažų dienų iki šiolei moku šį eilėraštį: 
Pilna piesta aguonų pieno,
O valgių, valgių Dievo duota! 
Atnešk, tėveli, kuokštą šieno,
Užtiesim staltiese raštuota.
Motulės šližikai atšalo, – 
Apvalūs, krenta iš rieškučių.
Visi šį vakarą prie stalo,
Susėsim ramūs valgyt Kūčių.
Ir užvaldys kiekvieno širdį,
Didi tikėjimo palaima,
Paukšteliai šitą džiaugsmą mielą,
Nešios po visą mūsų kaimą. 

Birutė Aleknavičienė, Vyšniūnai:
– Artėjant Šventoms Kalėdoms, kiekvienas tikriausiai prisimenam savo pirmąją eglutę ir Senelį Šaltį.
Tada (mano atveju prieš 60 metų) nebuvo tokio komercinio vartotojiškumo, kada jau prieš du mėnesius įžiebiamos parduotuvių vitrinos, puošiama visur: namuose, ofisuose, mokyklose, ligoninėse ir t.t. Aš nesakau, kad tai blogai – kad iš anksto gyvenam Kalėdų dvasia, tačiau norėtųsi pasidalinti savo vaikystėje išgyventais prisiminimais, kad mūsų anūkėliams jų tėveliai papasakotų, kad praeityje nebuvo 5–10 dovanėlių, kurios kuo greičiau išdraskomos, ir jokio džiaugsmo, jeigu tarp jų nėra planšetės ar išmaniojo telefono…
Prisiminus savo vaikystę, eglutė buvo namuose puošiama Kūčių vakarą, tėvelis ją parnešdavo iš miško visą snieguotą, kvepiančią mišku, jos puošiniai: saldainiai, obuoliai, karpytos iš popieriaus snaigės, dar turėjome keletą dūžtančių.
Ko gero, pirmoji Kalėdinė šventė, kurią prisimenu, buvo tuomet, kai į svečius atvyko iš tremties dėdė su dėdiene, jie savo vaikų neturėjo, bet mus labai mylėjo. Kažkas nerealaus buvo mums, vaikams.
Dėdienė dainavo teatre, o gal ji tiesiog turėjo genuose savybę organizuoti linksmybes, todėl ta šventė, kurią ji suorganizavo, mums, vaikams, paliko didelį įspūdį – ant eglutės atsirado daug žaisliukų, o Kalėdų rytą atėjo tikrasis Kaledų senelis su maišu dovanų. Gaila, nepamenu savo gautos dovanėlės, gal tai buvo pirma tikra lėlė, o gal laikrodukas, žinau, kad džiaugsmo buvo pilni namai, o dėdės – Senelio neatpažinom nei vienas vaikas. Taigi branginkime tas akimirkas, kurias nuo vaikystės prisimename – tikras, nuoširdžias.

Rimantė Butkuvė:
– Stovėjau ant laiptelių, kai svečiai išėjo, žvelgdama į horizonte perregimą saulę. Jos spinduliai lietė visą augalų lapiją, erdvę, net dangų, spindintį mėliu. Saulė leidos vakarop. Pažiūrėjau jai į akis ir lyg perskrodžiau žvilgsniu šilumą ir grožį. Mane pagavo jausmas ilgesio, to horizonto, už kurio nežinojau esant pasaulio, nes buvau labai maža.
Ilgesys buvo skausmingas, ir aš pravirkau.
Tuo metu mane apkabino Mama, švelniai,  ir be žodžių. Atrodė – sustojo pasaulis, ir viskas teisinga.
Lyg nieko neįvyko, bet žvelgdama į horizontą išgyvenu tą patį ilgesį, kurį patyriau vaikystėje.
Grožis yra ilgesys, kuris staiga gali dingti, o švelnumas gali būti stipresnis už žodį.

Danutė Bajorienė, Kašonys:
– Bėga laikas, bet vis tiek aš sugrįžtu į vaikystės prisiminimus, neaprėpiamos laisvės ir nuotykių ieškojimo metą. Prisiminimai visada išliks mano atminty, kokie jie bebūtų.
Daug vaikystes prisiminimų man išliko praleistų su motina. Kokie jie gražūs ir spalvingi!
Nors man augant duonos netrūkdavo parduotuvėje, motina dažnai duoną kepdavo ir namuose. Iškepdavo keturis didelius kepalus, o man su broliu Algiu – po mažą kepaliuką (mes abu buvome daug mažesni už kitus brolius).
Atsimenu, kaip būdavo skanu valgyti ką tik iš duonkepės ištrauktą ir užteptą naminiu sviestu duoną. Sviestas ant šiltos duonos ištirpdavo. Skaniau buvo nei medus, širdis apsaldavo. Užgerdavome šiltu pienu. Skaniau nieko nesu ragavusi. Šis prisiminimas iki šiol lydi mane.
Kaip malonu prisiminti tas dienas.
Prisiminimai – gražiausias dalykas pasaulyje. Jei nebūtų jų, nebūtų ir knygų.

Parengė Palma Pugačiauskaitė