Ukraina neišbrenda iš korupcijos liūno

Ukrainos kariai žūsta atremdami Rusijos kariuomenės atakas prie Pokrovsko ir Mirnohrado miestų Donecko srityje, o prezidento verslo bendražygis Timuras Mindičius slepiasi nuo šalies teisėsaugos dėl kaltinimų organizavus bei veikus 100 mln. JAV dolerių pinigų plovimo schemose. Šalies ugniagesiai kone kasnakt vyksta gelbėti raketomis bei valdomomis bombomis daužomų energetikos infrastruktūros objektų, tuo pat metu Ukrainos elito atstovai kurpia schemas, kaip finansiškai tąją infrastruktūrą gerokai nususinti. Prieš artėjančią žiemą, kuri šiemet jau gali būti gerokai nuožmesnė nei prieš tai dvi buvusios. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis kartą per kiekvienus porą mėnesių kreipiasi į Vakarus atkreipdamas dėmesį, kokios nesaugios gali būti Ukrainoje veikiančios branduolinės jėgainės rusų agresijos metu, o jo artimi verslo partneriai 4 jėgaines (15 branduolinių blokų) valdančią „Enerhoatom“ yra apraizgę sunkiai atkapstomu korupciniu voratinkliu.
Stebina, kad karo frontuose kovojantys Ukrainos kariai iki šiol nepristinga motyvacijos. O gal ir netenka jos – turint galvoje milžinišką dezertyrų skaičių kariuomenėje.
Po šios savaitės pradžioje kilusio korupcijos skandalo, tiesa, V. Zelenskis pareiškė, kad įtariamieji turi stoti prieš teismą ir būti nuteisti. Jau pašalinta „Enerhoatom“ valdyba, pareigų neteko buvęs energetikos, o iki dabar – šalies teisingumo ministras Hermanas Haluščenka.
Ta proga prisimenu, kaip prieš kelerius metus kai kurie mūsų energetikos sektoriaus pareigūnai Kyjive susitikę su dabar jau buvusiu ministru buvo tiesiog pakraupę dėl jo bendravimo stiliaus. Vienas juos, švelniai tariant, nustebinusių H.Haluščenkos epizodų buvo tas, kad jis, ieškodamas argumentų diskusijos metu, atsidarė savo personalinį kompiuterį ir ėmė baksnoti pirštu į itin konfidencialius biržos prekybos einamuosius duomenis. Nė nemirktelėjęs. Čia, Lietuvoje, daugiau nei prieš dešimtmetį man – žurnalistui – užsukus pasidomėti, kaip veikia naujai įkurta energetikos birža „Balt Pool“, pavyko pamatyti nebent jų operacinių kompų ekranų nugaras. O Ukrainoje – duomenys „on-line“ – į ministro noutbuką.
Tyrimą dėl korupcijos atliko specialusis antikorupcijos prokurorų ir tyrėjų padalinys, kurio nepriklausomumą dar šią vasarą mėgino panaikinti Ukrainos Aukščiausioji Rada ir V. Zelenskis. Įstatymą priėmus, įvairiuose šalies miestuose kilo pasipiktinimo banga ir visuomenės vieši protestai. Bruzdėjo ir vakariečiai – specialūs kovos su korupcija padaliniai čia buvo sukurti rekomendavus ir padedant Europos Sąjungai.
Tąsyk V.Zelenskis ryžosi žingsniui atgal – po savaitės Ukrainos parlamentas atstatė status quo. Nacionalinis kovos su korupcija biuras (NABU) ir Specialios kovos su korupcija prokuratūros (SAPO) vėl tapo nepriklausomi nuo vykdomosios valdžios. Kadaise – 1997 m. – siekiant panašių tikslų Lietuvoje buvo įkurta Specialiųjų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri 2000 m. tapo nepriklausoma institucija, atskaitinga Respublikos Seimui ir Prezidentui.
Tačiau toji vasaros istorija Ukrwainoje šiandien suteikia žiniasklaidos kalbinamiems ekspertams spėlioti, ar antikorupcinių institucijų pajungimas šalies prokuratūros pavaldumui nebuvo susijęs, kad tyrėjai jau buvo užčiuopę korupcines schemas (tyrimas, pasirodo, vyko keletą mėnesių), bei jomis naudojosi įžymūs veikėjai. Taip pat ir artimi Ukrainos prezidentui.
Ukraina visais savo nepriklausomybės laikais, nuo pat 1991-ųjų, patyrė milžinišką korupcijos problemą. Šalies viduje buvo net rimtai kalbėta, esą šalyje neįmanoma išspręsti nė vienos didelės ar menkesnės problemos be korupcijos šešėlio. Šiuo principu veikė didžiausią įtaką turėję oligarchai, prie jo taikėsi visų lygių politikai bei valdininkai. Prezidento V. Zelenskio administracija dar iki Rusijos plataus masto agresijos pradžios 2022 m. tarsi ėmėsi tam tikrų žingsnių, siekdama esamą padėtį pakeisti, tačiau šiandien matyti, kad korupcijos dominantės stuburo sulaužyti nepavyko.
Nors nėra patikimų duomenų, kad tam tikri nuogąstavimai dėl vadinamojo „korupcijos procento“, šaliai gaunant finansinę bei karinę paramą iš Vakarų, atitinka tikrovę. Siekiant patikros įvairios šalys vykdo šių srautų kontrolę. Tačiau kvapą gniaužia vien pagalvojus, kad korupcijos priedėlis Ukrainoje gali galioti ir iš išorės gaunamai paramai.

Rytas Staselis