Prisiminimų popietė Sakraliniame muziejuje

Šiemet (gruodžio 26 d.) Birštono Sakralinis muziejus mini 25-erių metų jubiliejinę sukaktį. Šiandien jame eksponuojamos vertingos istorinės, religinės ir meno ekspozicijos, organizuojami įvairūs renginiai, tačiau ne visiems žinoma, jog menas šio medinuko istorijoje gyvavo net ir tuomet, kai jis atliko visiškai kitą paskirtį.
Senieji gyventojai dar gerai pamena tuos laikus, kai šiame pastate buvo įsikūrusi Birštono klebonija, kurioje skambėjo  sakralinės giesmės, klavišinių instrumentų ir smuiko muzika.
Kaip rašoma Birštono Sakralinio muziejaus puslapyje, Birštono parapijos inventoriuje yra paminėta ir filharmonija, kuria klebonijoje grodavo vargonininkas. Tad, minint jubiliejinius metus, spalio 23 d. muziejus pakvietė birštoniškius į muzikinę popietę, kurioje buvo prisiminta muziejaus istorija (ja muziejininkė R. Zajančkauskienė su „Gyvenimo“ skaitytojais dalijosi ankstesniuose „Gyvenimo“ numeriuose) , o muziejuje vėl suskambo muzika. Šįkart čia skambėjo nusipelniusių, pasaulyje žinomų kompozitorių – J. S. Bacho, G. Pergolezi, C. W. Gluck, M. Karkasi, L. Brauer, G. Dabkevičiaus – kūriniai, kuriuos atliko Birštono meno mokyklos mokiniai: Ž. Pempytė, G. Česnavičiūtė, G. Žiūkaitė, E. Jonuškaitė, G. Valiūtė, U. Blekaitytė, L. Akelytė (mokinius rengia mokytojos O. Zubavičienė, I. Raginienė, D. Kalpakovienė, R. Bivainienė).
Beje, šiandien muziejaus lankytojų dėmesio sulaukia ir liaudies meistrų sukurtų medinių skulptūrėlių ekspozicija, o spalio 23 d. vykusios prisiminimų popietės metu lankytojams pristatyta dar vieno liaudies meistro Antano Venslavičiaus darbų paroda. Deja, darbų autorius parodoje sudalyvauti nespėjo, mat šiemet iškeliavo Amžinybėn, tačiau apie jo gyvenimą ir darbus susirinkusiesiems daugiau papasakojo jo sūnus Arūnas.
Liaudies meistras Antanas Venslavičius gimė ir augo Šaltinėnų kaime (Birštono savivaldybėje). Čia jis ir augo, ir kūrė, ir šiam kraštui paliko ne vieną savo darbą. Vien Nemajūnų kapinėse yra apie dvidešimt jo darbų, kiti išsibarstę po Birštono, Prienų, Punios apylinkes.
Anot sūnaus, Antano pomėgis piešti išryškėjo besimokant pradinėje mokykloje, trečioje klasėje, suolo draugui paprašius ką nors nupaišyti ant klasioko nugaros. Toks Antano talentas, žinoma, nebuvo pagirtas, bet tai buvo pradžių pradžia. Vėliau peizažus, notiurmortus piešė ir namuose, ir tarnaudamas tarybinėje armijoje. Anot sūnaus, piešė jis paprastais akvareliniais dažais ir ant visko, ant ko tik buvo galima tapyti. „Liko po remonto koks gabalas, tai ant jo ir piešė“, – prisimena Arūnas.
Beje, pasak A. Venslavičiaus sūnaus, tėvelis buvo kuklus žmogus, savo darbais nesigirdavo, o daug kas ir apskritai nežinojo, kad jis tapydavo. Bet vieną dieną nuo tapybos A. Venslavičius perėjo prie drožinėjimo. Metęs įprastą darbą, įsidarbino Kauno dailės medžio drožėjų kombinate „Dailė“, droždavo rūpintojėlius, lazdas, o šalia to – ir smulkesnius darbus. Ir darė tai labai tikroviškai ir kruopščiai, mat, kaip sakė Arūnas, viskas buvo padaryta iki smulkmenų – net ir vadelės iš medžio „nupintos“ – viskas taip, kaip priklauso.
Apžiūrint Sakraliniame muziejuje eksponuojamus jo darbus to kruopštumo negalima nepastebėti. Nuostabu tai, jog A. Venslavičius šio amato niekur nesimokė – tapė ir drožinėjo jis iš atminties ir darė viską taip, kaip matė…
Rimantė Jančauskaitė