Kasmetinė kelionė pas tuos, kurie išėjo amžinai…

Nors tų žmonių jau seniai nebėra tarp mūsų, mes vis tiek apie juos galvojame, pasakojame apie juos istorijas ir retsykiais nupučiame dulkes nuo jų nuotraukų. Nesvarbu, kad ilsisi amžinybėje, jie vis dar tebėra mūsų gyvenimo dalis, padėjusi mums tapti tokiems, kokie esame šiandien. Ir ne mes vieni ieškome įvairiausių būdų, kaip įprasminti mirusių artimųjų prisiminimą, – visame pasaulyje žmonės bando tuos prisiminimus išsaugoti. Juk mūsų visų likimas su ta pačia pabaiga…
Nuo 2006 metų Birštono „Bočiai“ neapleidžia nusistovėjusios tradicijos – aplankyti ir pasimelsti už tuos, kurie vargiai minimi kasdieninėse maldose ar menami jų nuveikti darbai. Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių šventėms, spalio 22 d., vis dar pro debesis pasirodant saulei, su kapų tvarkymo įrankiais, dvasingai nusiteikę riedame pro žaliuojančius žiemkenčių ir sodrių rapsų laukus Gudakalnio kapinių link. Kelias neseniai papildytas biria žvyro danga. Privažiavimas prie nuokalnės kapinių link nulygintas, neduobėtas. Įkalnė nuklota storu auksinių lapų sluoksniu, sausa ir neslidi. Gera leistis kapinaičių link, nuo jų kaip ant delno atsiveria Nemuno ir Verknės santaka, iš tolo boluoja taip vadinamas Ožkų pečius, kapus juosianti tvora atnaujinta ir tvirta, vartai užkelti.
Greitai nugrėbiami lapai, surenkamos vėjo nulaužytos šakos, sudegusios žvakės ir nublukusios dirbtinės gėlės. Čia rymo mediniai kryžiai, vienas kitas paminklas su besiilsinčiųjų gimimo ir mirties datomis, kai kurie kauburėliai aptverti, kiti įrėminti cementiniais antkapiais. Ant kapų uždegame atminimo žvakes. Pagerbti mirusiųjų su mumis atvyko monsinjoras klebonas Rimvydas Jurkevičius. Visi susitelkiame maldai už čia besiilsinčiuosius ir prašome Aukščiausiojo išklausyti mus bei suteikti pagalbą mirusiesiems, atleidžiant jiems už padarytas gyvenime nuodėmes. Kopimas į kalną – tai ne žemyn, su atokvėpio minutėlėmis. Gerai, kad sausa, nepalyta, o kitaip slidinėtume ir griuvinėtume. Kaip būtų gerai, kad į kalną vestų turėklas. Juk mes pagyvenę žmonės, kaip dabar vis dažniau girdime sakant – amžėjantys. Mums labiau patiktų, kaip sako Vytenis Pauliukaitis, rudenėjantys.
Pirma kelionės dalis įveikta. Šešių automobilių kortežas važiuoja Panemunio kapinių link. Iš tolo mums moja Pušų gojynėlis. Vėjo nugairintas kalnelis be kryžių ir kapų kauburėlių. Tai XVIII amžiaus Panemunio kaimo kapinės. Jas įamžino Birštono „Bočiai“, pritariant tuometiniam LR Seimo nariui a. a. Juozui Palioniui. Kuklų paminklą pastatėme 2011 m. Paminklo fundatorius – Antanas Šimkus. Paminklas yra ne tik atminimo simbolis čia besiilsintiesiems, bet ir priminimas, koks skausmingas mums buvo 2011 m. lapkritis, kai netekome LR Seimo nario Juozo Palionio. Jis žuvo 2011 lapkričio 17 d., o paminklą pašventino monsinjoras Jonas Dalinevičius lapkričio 22 d., gausiai dalyvaujant Nemajūnų parapijos žmonėms ir Birštono „Bočiams“. Jau praėjo treji metai, kai prie paminklo glaudžiasi bendrijos nario Jono Vilkaičio naujam gyvenimui surastas ir pastatytas Rūpintojėlis. Jis spindi saulėje naujai nulakuotas, menantis čia besiilsinčių žmonių skausmą ir sunkų jų gyvenimą.
Kunigas Rimvydas Jurkevičius naujai uždegtų žvakių šviesoje ir mūsų susitelktoje maldoje šventu vandeniu atgaivina mūsų visų tikėjimą ir mirusiųjų prisiminimą. Mūsų automobiliai su šauniais talkininkais važiuoja į Nemajūnų kapines. Čia naujai atgaivintoje Stanislovo Moravskio – žymaus lietuvių dvarininko, aristokrato, gydytojo, etnografo, keliautojo, rašytojo, poeto, teisininko, filantropo bei poeto, garbinusio Lietuvą žodžiais: „Kas ta šalis, kur ąžuolynai auga, kur gegužė supusto dar pusnis,“– visi talkininkai koplyčioje susitelkė bendrai maldai. Monsinjoras Rimvydas Jurkevičius papasakojo apie iškilmingas mišias, numatytas šioje koplyčioje, pagerbiant ir prisimenant mirusiuosius, atgulusius šiose kapinėse. Koplyčios ir kapų dalinio apšvietimo rūpesčiais ir darbais dalinasi su Nemajūnų dienos centro direktoriumi Gintautu Pačėsa. Gausus talkininkų būrys: Aldona Milda Valatkienė, Jonas Vilkaitis, Kęstutis Vaškys, Aldona Gudauskienė, Vera Žilinskienė, Danutė Marčiulionienė, Jonas Marčiulionis, Alfonsas Leimonas, Vida Vaikšnienė, Birutė Vaišnorienė, Raimundas Mikėnas, Marytė Radzevičienė, Laimutė Karoblytė, Danutė Oščepkovienė, Elena Ozemblauskienė, Dalia Domarkienė, Birutė Palionienė ir Stefa Padelskienė, – savo labdaringumo misiją tęsė uždegdami žvakes prie Lietuvai ir Birštono kraštui svarbių žmonių kapų. Žvakės uždegtos Stanislovo Moravskio, istoriko Juozo Šleikaus, buvusio LR Seimo nario Juozo Palionio, profesoriaus veterinaro Elijošiaus Nonevičiaus, Panemunio dvaro savininko, daktaro, Birštono kurorto steigėjo Adomo Bartuševičiaus atminimui. Taip pat – mūsų bendrijos nariams, besiilsintiems šiose ramiose ir labai gražiose kapinėse: Onai Bunevičiūtei, Alfonsui ir Juzefai Gabrilevičiams, Rimai Jadvygai Stabinskei, Antanui Seiliui, Aurelijai Jaruševičienei, Onai Valerijai Grybauskienei. Niekada nepamirštame ir savo bendražygės Aldonos Mildos Valatkienės skausmo kalnelio, kur ilsisi jos patys brangiausi žmonės – motinėlė Anelė, sūnus Audrius ir vyras Pranciškus. Mus visus vienija gyvenimo patirtis ir laikmetis, kurį išgyvenome drauge.
Atlikę širdžiai mielus darbus, nusipelnėme pietų, kurie mūsų laukė jaukioje kavinėje „Klėtis“ . Ant ilgo medinio stalo, papuošto balto šilko staltiese, jau rikiavosi garuojantys cepelinai. Monsinjoras Rimvydas Jurkevičius palaimino maistą, jį gaminusius žmones ir mus, talkininkus. Gerus darbus tęsėme kartu su Dizaino studijos vadove Vilma Krasauskiene spalio 29 dieną, Kartu su Birštono vaikų darželių „Vyturėlis“ ir „Giliukas“ vaikučiais, bendro tikslo vedini, padėjome vaikų rankutėmis paruoštus vainikėlius ir uždegėme žvakutes ant bevardžių kauburėlių Birštono kapinėse. Birštono mirusiųjų „miestas“ nušvito prisiminimų šviesa, o mumyse neužgęsta viltis, kad nė vienas niekada nebus užmirštas, ir iš kartos į kartą tęsis ATMINŲ diena.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė