Mūsų dainos kaip Nemunas vingiuoja

2025-ieji – Lietuvių liaudies dainų metai

„Nedainuoti – tiesiog neįmanoma. Paukščiai gieda ryte ir vakare. Visa gamta gražiai šoka ir čiulba. O ką žmogus? „Pasamdysiu, tegul mane palinksmina“ – tai nėra tinkamas kelias.“
Rūta Vildžiūnienė

Tradicinė folkloro šventė „Ten, kur Nemunas vingiuoja“ šiemet pasivadino dzūkiškai ir nuo Nemuno krantinės persikėlė į Birštono kultūros centro fojė prie Vytauto Švarlio vitražo ,,Lietuva“. Iškalbingesnės, jaukesnės scenografijos tokiam renginiui ir nerastum.
Žiniomis apie Lietuvos etnografinių regionų melodikos bruožus, jų panašumus ir skirtumus pasidalijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentė, muzikologė Rūta Vildžiūnienė, išugdžiusi daug folkloro entuziastų, ne vieno šalyje žinomo ansamblio vadovą. Savo paskaitą ji iliustravo dainomis, kurias dainavo ir šventės svečiai, ir žiūrovai – nedidelė Lietuva, bet kiek joje įvairovės, kurią atspindi ir mūsų tautiniai drabužiai, ir dainos.
Renginyje pasirodęs Trakų kultūros centro folkloro ansamblis „Radasta“ nustebino dalyvių gausa. Malonu buvo klausytis, kaip pagarbiai ir su kokia didele meile ansamblio vadovė Rasa Zakarė kalba apie vyriausius dainininkus, iš kurių mokosi ne vien dainų – ir gyvenimiškosios išminties.
Kauno rajono Ramučių kultūros centro Neveronių folkloro ansamblis „Viešia“ (vadovė Jolanta Balnytė) priminė, kad šiais laikais gyventojai migruoja, ir į folkloro kolektyvą dažnai susiburia iš skirtingų Lietuvos regionų kilę žmonės, suteikdami jam daugiau spalvų.
Birštono kultūros centro folkloro ansamblis „Raskila“ ir šaunioji jo vadovė Roma Ruočkienė pasirūpino, kad „Ty, kur Nemunas vingiuoja“ skambėtų dainos, ji suorganizavo šventę, joje dainavo, šoko ir žiūrovus ragino Lietuvių liaudies dainų metus paminėti.
Gražu buvo klausytis šventės vedėjo, žodžio kišenėje neieškančio alytiškio Kęstučio Tumyno dzūkiškos šnektos, akį glostė dainininkų ir šokėjų drabužiai, širdį virpino melodijų vingiai. Kiekvienas susitikimas su folkloro entuziastais, jų pagarba savo krašto praeičiai, gimtajai tarmei pakelia dvasią, stiprina tautinį orumą ir pakursto viltį, kad mūsų dainos nenutils – skambės garsiai, plačiai, ir kad Nemunas jų aidą neš toli toli.
Genovaitė