Putinas nebegali nekariauti

Jau bemaž dvi savaites JAV prezidentas Donaldas Trumpas apie Ukrainą nepasakė nieko bloga. Maža to, šios savaitės pradžioje jis sutrumpino anksčiau pateiktą ultimatumą Rusijai nustoti kariauti Ukrainoje nuo 50 iki 10 dienų.
Kas tai – eilinis užkeikimas tuščiais burtažodžiais ar pasiryžimas imtis realių veiksmų – sužinosime nebe rugsėjo pradžioje, o gal net rugpjūtį.
D.Trumpas, be to, paskelbė apie įvedamus 25 proc. importo tarifus indiškoms prekėms. Indijai, kurią laiko JAV sąjungininke regione. Indijai, kuri vos prieš keletą dienų visais įmanomais būdais rodė savo pasiryžimą atsisakyti dalies iš Rusijos importuojamos naftos. Turint galvoje, kad gana pigiai nusipirkusios didelį kiekį rusiškos kilmės naftos žaliavos, Indijos kompanijos pagamintus perdirbtos naftos produktus (benziną, dyzeliną, aviacinį žibalą ir kt.) parduodavo Europos Sąjungos (ES) rinkose. Dar D.Trumpas grasino, kad be naujų eksporto į JAV tarifų, Indija už intensyvią prekybą su Rusija gali sulaukti specialios baudos.
Taigi taip pat netrukus galėsime įsitikinti, ar tai realaus veiksmo anonsas, ar TACO (Trump always chicken out – Trumpas visada pabėga it viščiukas) epizodas.
Gali būti visaip. Galėčiau net leisti sau teorinę prielaidą, kad JAV prezidentas elgiasi nuoširdžiai (nebūtinai tasai nuoširdumas tinka visiems ar daugeliui) bei nuosekliai. Bandęs sugundyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną bendru verslu ir jo nauda, karpydamas ir šiaip jau palyginti gana kuklią savo šalies paramą kariaujančiai Ukrainai, pagaliau suprato vieną esminę tiesą – Rusijos lyderis jam į ausis ir akis pučia komplimentų miglą, tačiau jokiu būdu nesiruošia karo užbaigti net dabartinėmis aplinkybėmis, kai Rusijos kariuomenė suverenioje Ukrainoje kontroliuoja iki 25 proc. teritorijos. Kai jo kariuomenė turi tam tikrą iniciatyvą fronto linijoje. O Ukraina patiria ginkluotės ir mobilizacijai tinkamų žmonių šaukimo problemų.
V.Putinas taip įspraudė save į nepatogų kampą, kad nebegali atsisakyti kariauti. Panašiai kaip vokiečių nacių lyderis Adolfas Hitleris praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimmetyje. Milžiniška dalis Rusijos ekonomikos rieda kariniais bėgiais. Šiame sektoriuje dirbantys 20-24 mln. žmonių (ekonomisto Igorio Lipsico vertinimu) iš maždaug 140 mln. yra besąlygiški rusų diktatoriaus rėmėjai, nes karo metu prakuto ar net praturtėjo (kartu su šeimų nariais). Šios visuomenės dalies politinė parama diktatoriui yra tokia pamatinė, kokios V. Putinas, ko gero, neturėjo per savo ketvirtį amžiaus, praleistą valdžioje. Todėl bet koks sugrįžimas jiems į taikos sąlygas yra nepageidautinas. O kur dar tie šimtai tūkstančių kariškių, dabar kariaujančių Ukrainoje, kurie apsivilko karinę uniformą dėl nominaliai galingų pinigų – vienkartinėmis išmokomis ir mėnesio algomis – kurių neįmanoma įsivaizduoti civiliniame gyvenime. Priduriant tai, kad didelė dalis dabartinių kariškių namo neišvengiamai sugrįš kamuojami potrauminių recidyvų ir šiaip jau gana lojalioje režimui ir sąlyginai ramioje visuomenėje pasės bereikalingos ar visai nepageidaujamos sumaišties sėklą.
Ir jeigu 2022 m. visai teisūs galėjo būti tie, kurie aiškino, esą V.Putino pradėto karo priežastis buvo Ukrainos provakarietiška orientacija, mistinė Rusijos kova dėl Ukrainos su Vakarais, šiandien nederėtų švilpti išgirdus sakant, kad karas V. Putinui tapo savitikslis. Kuomet esamo ir būsimų diktatoriaus sukeltų karų priežasčių tenka ieškoti visiškai iracionalioje plotmėje. Tokių, kaip pirmas žingsnis iš lovos netinkama koja. Arba infantiliškas noras priversti judėti saulę danguje ne iš Rytų į Vakarus, o atvirkščiai.
D.Trumpas pripažįsta nežinąs ar ekonominių sankcijų priemonės V. Putiną privers sėsti prie taikos derybų stalo. Jeigu Indija JAV administracijos iniciatyvoms rodosi lojali, tai dėl Kinijos gali kilti problemų. Ši pasaulio galia gana stojiškai priėmė D. Trumpo mojavimą kardais ir nė kiek dėl to neatrodė pasimetusi.
Todėl kyla natūralus klausimas: kodėl D. Trumpas kalba apie ką tik nori, bet ne apie pagalbą modernia ginkluote su agresija kovojančiai šaliai. Bent jau ta, kuri Ukrainos frontuose pasirodė esanti itin konkurencinga – kaip, pavyzdžiui, pėstininkų kovos mašinos „Bradley“ ar salvinės raketų sistemos „Himars“. Jau nekalbant apie modernią tolimesnio nuotolio puolamąją ginkluotę, kurios Ukraina nė neregėjo.

Rytas Staselis