Veikli bendruomenė kuria krašto istoriją

Liepos 18–20 dienomis Balbieriškyje šurmuliavo vasaros šventė. Jos organizatoriai šventės dalyviams pasiūlė gausybę įvairių pramogų – nuo kino vakaro po atviru dangumi iki sportinių rungčių ir koncertų. Kai miestelyje vyksta šventė, čia gyvenantieji atideda į šalį savo kasdienius darbus, į gimtąjį kraštą sugrįžta kraštiečiai. Todėl – tai puiki proga ne tik gerai praleisti laiką, bet ir rimtai pasikalbėti apie tai, kas svarbu: savo šaknis, kasdienius rūpesčius, ar reikia atiduoti „duoklę“ gimtajam kraštui bei miestelio augimo perspektyvas. Apie tai diskutuota ir šventės metu surengtoje konferencijoje „Balbieriškio kraštas – veikli bendruomenė“.

Balbieriškiui – 523 metai!

Liepos 20 d. parapijiečiai atsisveikino su Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios klebonu kun. Remigijumi Veprausku, kuriam tarnauti teko nelengvu metu. 2013 metais, sudegus Balbieriškio bažnyčiai, jam teko iš naujo įžiebti bendruomenės viltį, sutelkti žmones naujos bažnyčios statybai. Už tarnystę Dievui ir visai bendruomenei, už paliekamą ryškų pėdsaką Balbieriškio istorijoje gerb. klebonui Remigijui Veprauskui suteiktas Balbieriškio miestelio garbės piliečio vardas. Balbieriškio seniūnijos nuotrauka.

Anot istoriko Vito Rymanto Sidaravičiaus, prie didžiųjų Nemuno kilpų įsikūręs Balbieriškis skaičiuoja daugiau nei 500 metų. Istoriko teigimu, miestelio istorijos pradžia laikoma 1502 m. balandžio 25 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras žemę prie Ringio, Peršėkės ir Nemuno upių bei joje gyvenusius žmones padovanojo vokiečiui gydytojui Hanusui Sudormanui. Jis Nemuno ir Peršėkės santakoje įkūrė miško verslovę, sielių perrišimo stotį, pastatė dvarelį, o miestelis imtas vadinti Hanusiške ir tik vėliau – Balbieriškiu. Koks likimas ištiko patį Hanusą, istorija nutyli, bet dvarelį jis išlaikė neilgai ir padovanojo jį kone atgal – kunigaikščio Aleksandro žmonai Jelenai, o ši – maskvėnui Motiejui Mikitiničiui. Vėliau dvarelis atiteko jo sūnui, anūkams Holovčinskiams, iždininkui B.Sapiegai, T. Tiškevičiui, o paskutinis žinomas dvaro valdytojas buvo E. Žoltovskis.
Prie Nemuno prisiglaudęs miestelis tuomet greitai plėtėsi – apie 1520 metus čia buvo pastatyta ir pirmoji bažnyčia, o Balbieriškiui suteiktos Magdeburgo teisės, tačiau miestelio plėtrą sustabdė reformacija. Ir nors katalikams pavyko atsiimti bažnyčią, ramiu gyvenimu miestelėnai neilgai pasidžiaugė, nes 1655 m. į jį įžengė rusų caro Aleksėjaus Michailovičiaus kariuomenė, sudeginusi dvarą, bažnyčią, miestelį ir aplinkinius kaimus. Balbieriškis vėl kaip feniksas kėlėsi iš pelenų ir XIX amžiaus pradžioje tapo valsčiaus centru. „Bet problema, kad šalia augo Alytus, kuris amžiaus pabaigoje ėmė stelbti miestelį“, – sako istorikas. Tuo metu Balbieriškio apylinkėse gyveno apie 2000 gyventojų, iš kurių daugiau nei pusę sudarė žydai. Čia kūrė verslus, šeimyninį ir kultūrinį gyvenimą. Deja, Balbieriškio, kaip ir kitų Lietuvos (ir ne tik) miestų ir miestelių neaplenkė nei karas, nei jo metu nacių vykdytas žydų tautos genocidas…
Nepaisant visų gaisrų ir kitų negandų, kurių būta ir vėlesniais laikais, miestelis išliko. Šiandien čia gyvena per 2300 gyventojų, veikia keturios bendruomenės. Tiesa, kaip sako V. R. Sidaravičius, tai – pačios jauniausios bendruomenės, nes, kaip liudija šaltiniai, Balbieriškyje per 500 metų gyveno skirtingų tautybių žmonės (vokiečiai, rusai, lenkai, romai, totoriai, žydai) ir visi jie turėjo savo bendruomenes.

Bendruomenėje svarbus kiekvienas

Konferencijos „Balbieriškio kraštas – veikli bendruomenė“ organizatoriai ir dalyviai.

Balbieriškio seniūnijos seniūnės Sigitos Ražanskienės teigimu, būtina žinoti savo krašto istoriją, gerbti kartas, gyvenusias prieš mus, prisiminti žmones, palikusius pėdsaką mūsų krašto istorijoje, tačiau ne mažiau svarbūs yra tie, kurie gyvena ar svečiuojasi Balbieriškyje ir jo apylinkėse šiandieną. Todėl seniūnija kasdien dirba, kad gyventojams čia būtų saugi ir patogi aplinka gyventi. „Kažkas pavyksta labai gerai, kažkas tik gerai, o kai kas iš viso nepavyksta. Iš to ir susideda gyvenimas, toliau dirbame ir visuomet galvojame, kaip padaryti dar geriau“, – pasakodama apie kasdienybės darbus ir iššūkius, pastebi S. Ražanskienė. Anot jos, gyventojai taip pat daro daugiau nei priklauso – tvarkydami savo aplinką, ir aplinkui žolę nupjauna, ir šaligatvį pavalo. Bendruomenės taip pat deda visas pastangas – organizuoja renginius, dalyvauja talkose, rašo projektus finansavimui gauti, kad Balbieriškyje visiems būtų jauku ir gera gyventi. Beje, vienos iš jų – „Balbieriškis juda“(pirmininkas Algis Marcinkevičius) – iniciatyva ir vyko ši konferencija.

Ar yra perspektyva augti?
Pasak Prienų rajono savivaldybės vicemero Deivido Dargužio, Balbieriškyje galima rasti viską, ko reikia kokybiškam gyvenimui: yra ir mokykla, ir ikimokyklinį ugdymą teikianti įstaiga, viena kita kavinė, kultūros centras, įvairios parduotuvės, bažnyčia, parkas ir, žinoma, stipri bendruomenė. Pasak D. Dargužio, Balbieriškyje šiuo metu registruota apie 70 juridinių asmenų, ir sąrašas kasmet vis pasipildo. „Artumas prie pagrindinių kelių, nuostabi gamta sudaro prielaidas naujoms idėjoms: edukacijoms, verslams, tradicinių amatų atgaivinimui“, – sako Prienų r. savivaldybės vicemeras. Nors kasmet šiame krašte stebimas gyventojų mažėjimas, pasak D. Dargužio, tokios tendencijos stebimos visoje Lietuvoje. Anot jo, Balbieriškyje kuriasi ir jaunos šeimos, o tai rodo, jog miestelis išlaiko savo patrauklumą, tereikia tik plačiau išnešti žinią.
Vicemero teigimu, Savivaldybė taip pat nuolat galvoja, kaip padėti tokiems miesteliams, kaip Balbieriškis. Ne tik teikia paramą jaunoms šeimoms, smulkiam verslui, bet ir planuoja kitus svarbius darbus, pavyzdžiui, kaip sutvarkyti dvaro aplinką, pritaikyti lankymui Balbieriškio seniūnijoje esančius piliakalnius ir kt. „Kiekvienas miestelis turi savo galimybių langą, reikia tik sustiprinti pasitikėjimą savimi, o Savivaldybė turi būti ir bus šalia“, – akcentuoja D. Dargužis.
Kaip konferencijos metu pastebėjo vicemeras, Balbieriškio tapatybė – tai ne tik ekonominiai rodikliai ar gyventojų skaičius. Tai – istorija, kuria dalijasi mūsų kraštotyrininkai, literatūra ir kartų tęstinumas. Pasak D. Dargužio, vieniems Balbieriškis – tai vaikystės namai, kitiems – vieta gyventi ir kurti, o kažkam gamtos prieglobstis.
Balbieriškio krašte savo vaikystę praleido daug žymių žmonių. Tarp jų – ir žurnalistas Česlovas Iškauskas, kuris konferencijos metu dalijosi prisiminimais apie gimtinę (jo pranešimą spausdinome liepos 15 d. numeryje, – aut.p), ir „Gyvenimo“ skaitytojams gerai pažįstamas žurnalistas Justinas Adomaitis, krepšininkė Rita Žilinskaitė, olimpietis Remigijus Kančys ir daug kitų žinomų bei Lietuvai nusipelniusių žmonių. Čia augo ir Lietuvoje žinomo prekės ženklo „Aromama“ savininkas Remigijus Velička. Tiesa, R. Velička tema „Ar reikia atiduoti savo kraštui duoklę“ nedaugžodžiavo, nes kalbėti čia nėra apie ką: „Žinoma, kad reikia“, – įsitikinęs verslininkas. Ir tai ne tik žodžiai, bet ir realūs darbai, mat R. Velička yra sukūręs du filmus apie Balbieriškį („Esu balbieriškietis ir tuo didžiuojuosi“ bei „Viltis ir stebuklas Balbieriškyje“). Konferencijos metu R. Velička pasidalino savo gyvenimo istorija, kaip vaikinui iš mažo, dažnai pašiepiamo miestelio, pavyko tiek pasiekti. Tačiau jo istorija liudija, kad stebuklų gyvenime nebūna, ir viskas, ką Remigijui pavyko pasiekti, yra sunkaus darbos rezultatas.
Paklausyti, kaip gyvena ir kokių lūkesčių turi Balbieriškio krašto žmonės, į konferenciją atvyko ir Prienų r. savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Mickevičienė, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis bei Seimo narė Jūratė Zailskienė.
Šventės metu Balbieriškyje taip pat buvo atidarytas Zitos Kelmickaitės skveras, kuriame nuo šiol bus galima prisėsti ant jai skirto suolelio, po atviru dangumi vyko kulinarinės komedijos „Gardutė peržiūra“. Su švente gyventojus sveikino baikeriai, kaip ir kasmet, vaikų laukė įvairios pramogos ir siurprizai, o jaunimo – sportinės rungtys. Po konferencijos dalyviai neskubėjo skirstytis. Jie patraukė parko link, kuriame gyventojų ir svečių laukė šventinė programa. Ją dovanojo mėgėjų meno kolektyvai: „Fidema“, „Ringis“, „Ringutis“, „Draugystė“, „Dūmė“, „Temela“, „Singers“, taip pat atlikėja Vytautė Radzevičiūtė, grupės „Išjunk šviesą“, „Karaliai“. Vakarą vainikavo šventinis fejerverkas.
Sekmadienį parapijiečiai rinkosi į Šv. Marijos Magdalenos atlaidus, o po mišių vyko tradicinė agapė, kurios metu koncertavo Eglė ir Nerijus Malinauskui.
Tris dienas vykusioje šventėje netrūko emocijų, ir ne tik džiugių, mat vasaros šventės metu parapijiečiai atsisveikino su Švč. Mergelės Marijos Rožančinės ir Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies parapijų klebonu kun. Remigijumi Veprausku.
Rimantė Jančauskaitė