Svečiuose pas bičiulius Plungėje

Ilgai brandinome mintį apie pažintinę ekskursiją į Plungę, kur galėtume paminėti Mykolo Kleopo Oginskio 260-ąsias gimimo metines. Plungėje, kunigaikščių Oginskių rūmų komplekse, įsikūręs Žemaičių dailės muziejus – pirmasis regiono dailės muziejus, pradėjęs veikti Lietuvoje. Jis buvo įsteigtas 1994 metais. Prieš dešimtmetį mes lankėmės Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje, veikiančiame nuo 1995 m., kur susižavėję klausėmės M. K. Oginskio „Polonezo“, sužinojome apie rūmų likimą, vaikščiojome tarp išlikusių rūmų pamatų.
Praėjusiais metais pas mus svečiavosi Plungės „Bočių“ bendrijos nariai, gėrėjosi Birštonu ir pakvietė mus pasisvečiuoti Plungėje. Bičiulystė tęsiasi, ir mes darganotą birželio 27 d. išsiruošėm į tolimą kelionę. Dangus pašykštėjo laimės, bet mus sušildė bičiuliškas priėmimas. Prie buvusio M. K. Oginskio dvaro mūsų laukė Plungės „Bočių“ bendrijos pirmininkė Lima Guobienė, jos pakviesti mes leidomės į pažintinę ekskursiją po Žemaičių dailės muziejų.
Čežėdami mėlynais antbačiais vaikštinėjome iš salės į salę, kopėme iš vieno aukšto į kitą, gėrėdamiesi buvusių šeimininkų portretais, klausydamiesi jų gyvenimo istorijų. Centrinių rūmų vidus įrengtas 1882-1885 metais, jį dekoravo Kazimiero Sommerio Stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos. M. Oginskio rūmai – vieni gražiausių XIX a. Lietuvoje statytų istorizmo laikotarpio architektūrinių statinių. Muziejus kaupia ir eksponuoja po visą pasaulį pasklidusių žemaičių dailininkų kūrybą, pristato Plungės dvaro ir Oginskių giminės istoriją atspindintį kultūros paveldą, rengia parodas. 
Šiuo metu eksponuojamoje parodoje dominuoja trys esminės medžiagos – metalai, keramika ir stiklas. Ši sąjunga – tarsi gamtos ir kultūros dvikova, kurioje galia susitinka su trapiu grožiu. Keramikoje įspausti gamtos pėdsakai – medžių tekstūros, natūralios formos – primena apie laikinumą. Rankomis formuoto stiklo elegancija kontrastuoja su grubiai apdorotu metalu, tačiau šios priešybės sukuria harmoniją ir balansą, dirbiniai iš medžio atskleidžia fantazijos ir rankų meistriškumo išraišką, bylojančią apie amžino grožio išraišką paprastume. Visiems rekomenduojame apsilankyti šiame muziejuje, apžiūrėti veikiančias parodas.
Mūsų suplanuotą parko lankymą pristabdė niekaip nesibaigiantis lietus. Išklausėme parko kūrimosi istoriją rūmų fojė. Tai – mišraus tipo XVIII–XIX a. parkas, įkurtas žemaitiško švento miško – alko – vietoje. Nuo 1986 m. parkas – respublikinės reikšmės saugomas gamtos paminklas. Parko pasididžiavimas – vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje Perkūno ąžuolas, legendomis apipinta Verkiančioji liepa, penkiakamienis uosis. Kunigaikščio M. Oginskio nurodymu, buvo iškasti septyni kaskadiniai tvenkiniai, kuriuos jungia akmeniniai tilteliai – šliuzai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikia pratekanti Babrungo upė.
Atkreipėme dėmesį į ant vartų stovinčias dviejų meškų skulptūras, laikančias Oginskių herbus. Įėję pro vartus keliavome tiesiai akmenimis grįstu keliu pro parką kunigaikščių Oginskių dvaro rūmų link, gėrėdamiesi vis dar žydinčiais bijūnais, kaskadiniais tvenkiniais, senais parko medžiais ir krūmais, sodintais XIX-XX amžių sandūroje. Šalia parko keliuko tik iš tolo pamatėme didžiulį ir seną Perkūno ąžuolą. Nusileidę į parką, eidami keliu palei Babrungo upę, netrukus išvydome romantizmo neogotikos stiliaus raudonų plytų pilaitę su laikrodžio bokštu – Laikrodinę oranžeriją, kurioje šiuo metu įsikūrusi Plungės viešoji biblioteka. Išėję iš Laikrodinės, pasukome toliau matomo kito seno raudonų plytų pastato link, jame veikė Oginskių dvaro skalbykla. Tai – paskutinis šio maršruto objektas. Atsisveikinę su visažine ir nuoširdžia gide Irena grįžome į autobusą ir riedėjome prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios (1933 m.), primenančios Kristaus pasakytus žodžius, kad „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4).
Viena didžiausių Lietuvos bažnyčių stovi Babrungo kairiajame krante. Šalia jos grafai Zubovai 1850 m. pastatė varpinę, turėjusią tris varpus, iš kurių iki šiol išliko vienas. Jis pagamintas 1646 m., suskilo per 1812 m. gaisrą, todėl nebeskamba. Kitus du per Pirmąjį pasaulinį karą nukabino ir išsivežė vokiečių kareiviai. Gėrėjomės bažnyčios didybe, uždegėme žvakeles, padėkojome klebonui, atvėrusiam bažnyčios duris. Vedini Plungės „Bočių“ pirmininkės Limos, skubėjome į susitikimą su plungiečiais. Jau išlipusius iš autobuso mus pasitiko bičiulių tranki muzika, kviečianti užeiti ir pasisvečiuoti. Darganota diena iš karto nuplasnojo į užmarštį. Gėrybėmis nukrauti stalai ir nuoširdūs apsikabinimai mus sušildė. Nuskambėjo sutartinės Birštono ir Plungės bočių draugystės dainos.
Mūsų, keturiasdešimties birštoniečių, ir nemažas šeimininkų būrelis tilpome nevyriausybinių organizacijų salėje. Kol mes visi bendrai vaišinomės, dalinomės prisiminimais apie jų viešnagę Birštone, dainavome bendras dainas, vedamas mūsų choro „Sidabrinė gija“ vadovo akordeonisto Stasio Genio ir saksofonu pritariančio Petro Stanevičiaus, drauge dainavome, šokome rateliu, džiaugėmės mūsų draugyste. Darganota diena buvo pamiršta, o laikas ištirpo, primindamas, kad metas keliauti namo.
Vakarėjo, kai mūsų „NEOPLAN“ autobusas riedėjo Birštono link su skambia daina ir dar viena likusio gyvenimo diena, prisodrinta gyvenimo džiaugsmo. Esame dėkingi mūsų kantriam, draugiškam ir paslaugiam vairuotojui Tomui Abraičiui, bendrijos pirmininkės pavaduotojai Danutei Žitkuvienei, sukvietusiai į nuostabią kelionę.
Gyvenimo grožis – užimtume. Liepos 1 d. susitikome su Vilniaus „bočiais“, plaukiojome laivu „Algirdas“, Nemuno vingyje aidėjo bendra daina, skambėjo muzika.
Čia pat ir liepos 6-oji, Valstybės ir Mindaugo karūnavimo diena. Kaip greitai prabėgo pusė metų, vėl visi kartu susibėgsime, kad ne tik LIETUVOJE, bet ir visame pasaulyje nuskambėtų LIETUVOS HIMNAS su mūsų ir jūsų balsais.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė