Davatkyno dailininkų paroda Vilniuje

Česlovas Iškauskas

Apie Šilavoto Davatkyną – šį keistu pavadinimu šalia miestelio Naujasodžio kaime įsikūrusį muziejų – turbūt girdėjęs kiekvienas. Kartu tai ir veikli, nepaprastai darbšti bendruomenė, išsaugojusi ir įamžinusi krikščioniškąjį palikimą unikaliais pastatais, liaudies eksponatais, organizuojamais renginiais. Tiesą sakant, jei man siūlytų pasirinkti Rumšiškes ar Davatkyną, apsistočiau prie pastarojo…

Čia, gražiame Trakelio šlaite, kažkada stovėjo septyni gyvenamieji namai, kuriuose buvo įsikūrusios vadinamosios „davatkos“, kurios skulptūromis papuoštu takeliu keliaudavo melstis ir patarnauti į Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Dabar tai tarsi atskira gyvenvietė – muziejus.
Tarp šio kažkada buvusio vienuolyno garsenybių – žinomas Kauno dailininkas Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015). Penktadienį Vilniuje, galerijoje ARKA, tapytojo 80-mečio proga surengta grupinė paroda „Aukštas laukas: Šilavoto šviesa, atmintis ir kūryba“. Renginio vedėjai paaiškino, kad paroda pavadinta pagal Šilavote kūrusio poeto ir gero dailininko bičiulio Gintauto Dabrišiaus eilėraštį „Aukštas laukas („Einu per jį / Paukščio plunksną iškėlęs / Ir arklio nereik – / Joju vienas…“), reiškiantį tauraus gyvenimo ir meninio įkvėpimo lauką – tokį aukštą, ligi paties dangaus…
Keliasdešimt dailininko ir jo teptuko brolių bei kitų instaliacijų galerijoje pristatyti iš Davatkyne vykusio plenero, kurie čia rengiami jau nuo 2004 m., kai nuo Ukmergės kilęs A. Vilpišauskas atvyko į šias apylinkes. Organizatoriai sakė, kad, susikrovęs visą dailininko mantą ant pečių, 41-erių tapytojas išeidavo į tuos „aukštus laukus“ ir, pasistatęs molbertą, tapydavo „iš natūros“. Bernardinai.lt pastebi, kad kažin ar kas varžytųsi su juo dėl aplankytų ir nutapytų vietovių skaičiaus: Vyžuonys, Kriukai, Seredžius, Valatkai, Zatyšiai, Skrebiškis, Cimaniūnai, Žemaičių Kalvarija, Rumšiškės, Plateliai ir t. t.
Jo potėpiai dažnai būdavo abstraktūs, gana ryškūs, labai prasmingi, išreiškiantys žmogaus požiūrį į gamtos grožį, sąlytį su žmogumi, istorija ir dvasine būsena. Girdėjau, kad lankytojams labiausiai patiko tapytojo kūrinys „Langas“, o vienas jų tarė: visai kaip mano tėvų gryčioje… Manau, tai būtų didžiausias komplimentas dailininkui. Prie šio paveikslo nufotografavau ir tapytojo našlę Liliją, kurios vardas, kaip juokavo viena lankytoja, taip pat susijęs su dailininko kūrybos stiliumi…
A.Vilpišauskas laikomas garsiausiu Lietuvoje impresionistinės kūrybos atstovu. Bet jo darbai, kaip sakoma, yra iškentėti, kupini asmeninio patyrimo. Beveik prieš 14 metų portalui Diena.lt jis pasakojo: „„Būdama trejų mama neteko savo tėvų, vyriausioji šeimoje sesuo, keturiolikmetė Marytė, užaugino ją ir kitus našlaičiais likusius brolius ir seseris. Maitinosi praktiškai vien obuoliais, vėliau tas obelis pasisavino kolchozas“. O iš kur toks tapybos stilius atėjo, tąkart paklausė žurnalistė. „Iš tetos Dovainienės Marytės austų raštų, vyriausioji mamos sesuo buvo nuostabi audėja“, – atsakė A. Vilpišauskas. – Ta pati, kuri užaugino mamą. Jie daro didžiausią įtaką. Likę atmintyje tie ornamentai, spalvos, jų deriniai kažkaip išnyra ir aš taip imu džiazuoti, taip pavarau prisiminęs“, – tuomet pasakojo dailininkas. To „džiazavimo“ elementas – dažnai vietoj piešinio iššvirkščiamos dažų tūtelės…
Birželio 20-ąją galerijos ARKA erdves užpildžiusi paroda veiks dar mėnesį.