Įsivaizduokite situaciją!

Artūras Salda, „Eglės“ sanatorijos generalinis direktorius

Gydytojas išrašo jums būtiną receptinį vaistą – vartoti reikia nuo rytojaus. Nueinate į vaistinę: „Vaistą turime, bet galime parduoti tik 10 vienetų per mėnesį, nes tik tiek mūsų įstaigai apmoka Valstybė. Visi rezervuoti keliems mėnesiams į priekį.“ Einat į kitą – situacija ta pati. Trečia – dar ilgesnė eilė.
Jums reikia vaisto dabar, bet jo gauti negalite. Nors dirbate, mokate mokesčius, turite sveikatos draudimą.
Skamba absurdiškai? Tačiau būtent taip atrodo medicininės reabilitacijos sistema Lietuvoje. Gavote siuntimą reabilitacijai – paslaugos reikalingos skubiai, po ūmaus susirgimo. Įstatymas suteikia teisę rinktis įstaigą. Bet pasirinkimo realiai nėra – populiariausiose vietose eilės siekia kelis mėnesius, nes kvotos ribojamos. Galite rinktis tas, kurios yra nepopuliarios arba kitoje savivaldybėje.
Pavyzdys: Eglės reabilitacijos centras Kaune galėtų per mėnesį priimti apie 2 500 pacientų. Valstybinė ligonių kasa leidžia – 940.
Dabar registruojame lapkričiui – 5 mėnesių laukimas. Ir tai – vienas didžiausių reabilitacijos centrų šalyje.
Biržuose vos atidarius centrą užsipildė mėnesio eilė – nors galėtume priimti šimtus žmonių, papildomų kvotų nėra. Teko „dalintis“ iš kitų miestų.
Druskininkai, Birštonas, du centrai Vilniuje – keturios lokacijos, o metinė kvota pradinei reabilitacijai – vos 16 tūkst. eurų. Tai – apie 100 pacientų per metus, arba po 2 per savaitę. O vien Eglės sanatorijos grupėje galėtume priimti šimtus, jei ne tūkstančius, kiekvieną savaitę.
Pavyzdžiui, 2024 m. kaip Birštono ir Druskininkų sveikatos centrų dalis, Eglės sanatorijoje suteikėme pradinės reabilitacijos paslaugų už maždaug 100 tūkst. Eur. Šiemet iš VLK gavome vos 16 tūkst. Eur kvotą. Mūsų pralaidumą vienašališkai sumažino šešis kartus, taip smarkiai sumažėjo galimybės birštoniečiams ar druskininkiečiams gauti jiems reikalingas pradinės reabilitacijos paslaugas būtent Eglės sanatorijoje.
Druskininkuose ir Birštone pradinei reabilitacijai registruojame į kitus metus. Kitus! Nors reabilitacijos reikia dabar.
Dirbu šiame sektoriuje 12 metų, bet dar niekad nesu sulaukęs tiek skambučių – žmonės pasimetę, išsigandę, neberanda, kur kreiptis.
Lengva kaltinti verslą ar medicininės reabilitacijos įstaigas. Bet jos visada prisitaiko, ieško sprendimų ir juos randa.
Nuo vykdomų reformų labiausiai kenčia ne įstaigos – kenčia pacientai. Jie priversti rinktis tarp ilgo laukimo arba mokėjimo iš savo kišenės – nors visą gyvenimą moka PSD įmokas.
Jei norime orios, sąžiningos sveikatos sistemos, paslaugų ir sveikos konkurencijos ribojimas nėra atsakymas.