Gyvenimas yra gražus, kai girdi muzikos garsus…

Arčiau žmonių

Malonu pažinti tokį pozityvų, gyvenimo džiaugsmu ir energija trykštantį žmogų, kaip Lietuvos silpnaregių ir aklųjų sąjungos Prienų filialo vokalinio ansamblio „Puriena“ vadovė Onutė MATUSEVIČIŪTĖ, su ja pabendrauti. Savo nuoširdumu, šypsena, humoru ji nuskaidrina bet kurį susibūrimą, o koncertų klausytojai, išgirdę jos vedantį balsą, skaidrų, malonaus tembro lyrinį sopraną, negali atsispirti paraginimui kartu užtraukti dainą.
Vai, daug gražių dainų ir dainelių praėjusį savaitgalį su artimais bičiuliais buvo sudainuota ir Onutės šešiasdešimtojo jubiliejaus proga surengtoje šventėje. Ir negalėjo būti kitaip, nes muzika ir daina nuo pat mažens yra jos gyvenimo palydovė – ir ugdė, atvėrė kelią į sceną, ir suteikė bendrystę, sunkiais periodais guodė ir gydė dvasią, o svarbiausia – jai, neregei nuo gimimo, suteikė palaimą ausims, garsais ir emocijomis kompensavo regėjimo negalią.

Ir muzikantė, ir solistė, ir kolektyvų vadovė
Dar vaikystėje išryškėjus Onutės Matusevičiūtės gabumams muzikai, šeimos ir mokytojų pastangomis ji buvo nukreipta mokytis į Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklą Vilniuje. 1987 m. baigė Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, fleitos ir vokalo klases. 1983–1993 m. Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) profesionaliame pučiamųjų instrumentų orkestre grojo fleita. 1995 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo dainininkės atlikėjos magistrės laipsnį, pradėjo dirbti akademijos Kauno fakultetuose koncertmeisterių klasėje kūrinių iliustratore. Du dešimtmečius vadovavo Kauno aklųjų ir silpnaregių moterų vokaliniam ansambliui „Credo“, o nuo 2008 metų yra Prienų aklųjų ir silpnaregių ansamblio „Puriena“ vadovė. Jos vadovaujami kolektyvai daugybę kartų atstovavo nereginčiųjų bendruomenei įvairiuose konkursuose, festivaliuose, šventėse, pelnė laureatų vardus.
O.Matusevičiūtė ryškiai spindėjo scenose ir kaip solistė. 1991 m. ji tapo pirmojo Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurso laureate, o 1994 m. pelnė diplomantės vardą Tarptautiniame aklųjų ir silpnaregių muzikų profesionalų konkurse Čekijoje. 1997 m. iškovojo Tarptautinio aklųjų ir silpnaregių muzikų profesionalų konkurso Čekijoje laureatės vardą.
2003 m. Lietuvos aklųjų biblioteka išleido dainininkės solinį albumą. Solistės repertuare skambėjo ir lietuvių kompozitorių, ir liaudies dainos, ir pasaulinio garso operų arijos, ir sakralinė muzika. 2015 m. dainininkė pasirodė TV3 televizijos projekte „Chorų karai“, kuriame su aklųjų choru „Feniksas“ tapo nugalėtoja.
Šiemet ji aktyviai įsitraukė į Kauno „Ąžuolyno“ bibliotekos su partneriais vykdomą projektą „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“, lankosi Kauno regiono meno mokyklose, edukuoja moksleivius, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse ir pasakoja, kaip neregiai skaito, rašo Brailio raštu, mokosi groti muzikos instrumentais ir pažinti natas, kartu su vaikais dainuoja, ruošiasi finaliniam projekto koncertui, kuris vyks rudenį.

Atskirtį nuo šeimos švelnino mokytojų pastangos ir užimtumas
Savo gimtadienio išvakarėse, apmąstydama prabėgusius dešimtmečius, Onutė Matusevičiūtė atvirame interviu „Gyvenimui“ svarstė, kad jos gyvenimas visuomet buvo turiningas, kupinas įvykių, žmonių ir emocinių spalvų, todėl jeigu reikėtų pasukti laiko ratą atgal, rinktis gyvenimo kelią, ji ir vėl viską pakartotų nuo pradžios:
–Tiesą sakant, nieko nekeisčiau, man patiko visi gyvenimo tarpsniai. Išskyrus gal tik tą, kai su ketveriais metais vyresniu broliu Lionginu, taipogi neregiu, būdami dar mažiukai apsigyvenome aklųjų internate atskirai nuo tėvų. Žinot, tuomet galvojau, kad mano pusseserės, pusbroliai yra laimingesni: visąlaik grįžta iš mokyklos į namus, mama juos pasitinka su pietumis, supa broliai ir seserys. Tai gal koks skauduliukas dėl to išlikęs, bet mūsų mama buvo labai pasiaukojanti, dažnai aplankydavo, atvažiuodavo iš Kauno į Vilnių.
Onutė Matusevičiūtė pasakoja, kad jiedu su broliu gimė Rytų Aukštaitijoje, Švenčionių rajone, Švenčionėliuose. Kai jai buvo ketveri, o broliui sukako beveik aštuoneri, jis privalėjo važiuoti mokytis į specialią mokyklą-internatą Kaune.
– Tuomet dar nebuvo integruoto vaikų su negalia ugdymo. Buvo vienintelė mokykla Kaune, todėl tėveliai Monika ir Stanislovas Matusevičiai dėjo visas pastangas, kad persikeltų gyventi arčiau mūsų. Pirmiausia persikraustė mamytė – dirbo ir pečkure, ir sargute vienoje Kauno mokykloje, paskui – ir tėvelis, kuris Švenčionėliuose paliko gerą darbą. Buvome kartu, bet nuo 1975 metų mus, neregius ir mažiau matančiuosius, perkėlė mokytis į internatinę mokyklą Vilniuje, – prisiminė pašnekovė. Jos teigimu, nors maža būdama ir ilgėjosi namų, tačiau internatuose išmoko savarankiškumo, gyveno paprastą ir gana laimingą gyvenimą. – Šių dienų požiūriu, buvom uždaryti kaip rezervate, bet mes natūraliai situaciją priėmėme, nebijojom iš savęs pasijuokti ir pasivadinti tai linzių miesteliu, tai žabalynu.
Pasak Onutės, sulaukę paauglystės amžiaus, su likimo draugais gyveno visavertį gyvenimą: lankėsi diskotekose, ištikdavo meilės, eidavo į pasimatymus, o mokytojai labai stengėsi dėl bendro jų išprusimo.
Onutė pasakoja turėjusi gerą auklėtoją, kuri skatino lankytis teatruose: „Ir į Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko kuriamus spektaklius, ir į Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymus eidavome. Gavome bilietus ir į Kęstučio Antanėlio roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ premjerą, nepraleidome ir tokių populiarių spektaklių, kaip „Literatūros pamokos“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Kvadratas“. Buvom tokie užsiėmę, kad ir namų nelabai pasigesdavom. Juolab tik vienas sekmadienis buvo laisvas nuo pamokų.“
– Nuo gimimo nematau, bet esu žingeidi, todėl niekuomet gyvenimo nuošalėje nelikau. Kitose šeimose vaikai su negalia gyveno uždariau, nes tėvai siekė juos apsaugoti nuo traumuojančių patirčių. Vaikai gali būti žiaurūs, ir aš buvau ne kartą pavadinta akla višta, bet numodavau ranka ir toliau eidavau. Esu labai dėkinga savo tėvams, mamai, giminaičiams, tarp jų mes su broliu vaikystę praleidome visavertiškai. Žaidimų metu mus pusbroliai itin globojo, neleisdavo įkristi į balą ar parpulti, – Onutė akcentuoja, kad aklumas iš jos neatėmė paprastų vaikystės džiaugsmų.
Pasak jos, kai, baigusi devynias klases, pradėjo mokytis J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, atsivėrė platesni horizontai: „Įsitraukiau į aklųjų meno saviveiklą, todėl mus išvežiojo po visą Sąjungą, skirdavo nemokamas ekskursijas su maitinimosi talonais. Kaukazas, Taškentas, Sočis, kiti miestai… Galėdavom ir palydovą pasiimti, todėl daug kur su mama ir teta keliavau. O dabar neregiams atviri visi žemynai…“

(Ne)atsitiktiniai žmonės padėjo atverti meno pasaulį
 Anot O. Matusevičiūtės, jos mama buvo visiškai neraštinga, tėvelis – šiek tiek mokslo ragavęs. Jie pirmieji pastebėjo, kaip gerai jiedu su broliu įsimena dainas, daugiakalbėje aplinkoje pagal poreikį susikalba rusiškai, lenkiškai ir lietuviškai. Tėvelis šešiamečiui Lionginui nupirko nedidelį akordeonėlį. Šis grojo, iš klausos pritaikydamas melodiją. O kai vaikai paaugo, tėvelis nepagailėjo pinigų 96 bosus turinčiam akordeonui „Weltmeister“.
Visgi didžiausią įtaką mergaitės ankstyvajai muzikinei pasaulėjautai padarė močiutė Ona Vilkuotienė. Jos mamos giminėje visi dainavo, bet močiutei nebuvo lygių, ji ir dainas užvesdavo, ir šermenyse giedodavo. Yra plokštelėje išlikusių jos dainų įrašų, kurie užrašyti dzūkų kaimuose renkant folklorą.
– Kai mamytė ieškojo, kaip persikraustyti į Kauną, visą žiemą gyvenau pas senelius kaime. Man buvo ketveri, bet daug ką prisimenu. Ir močiutės sektas pasakas su dainuojamaisiais intarpais, kurios žadino vaizduotę, ir buvimą drauge pagrabuose, kur, klausydamasi giesmių ir raudų, užmigdavau ir vėl prabusdavau… Tuomet, susirietusi močiutei už nugaros, jaučiausi labai jaukiai, – Onutės atmintyje įsirėžę pirmieji su muzika susiję vaikystės prisiminimai.
Jos pasakojimu, mokyklos suole ir studijų metu jos gyvenime atsitiktinai, o gal dėsningai atsirasdavo žmonės, kurie ją nukreipdavo tinkamu keliu. Kauno internate mergaitės polinkį muzikai ir menui skatino jos pirmoji mokytoja Aldona Baltramiejūnienė. Onutė vaidino ir jos įkurtame lėlių teatre. Būtent mokytoja pasiūlė mokytis groti fleita. B.Dvariono vaikų muzikos mokyklos filiale, kuris buvo sukurtas prie Vilniaus A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklos, Onutei fleitos pamokas kelerius metus vedė Operos ir baleto teatre dirbantis profesionalas. Toliau fleitos specialybės įgūdžius Onutė dar ketverius metus tobulino J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje.
Į Onutės gražų balsą jos brolio gimtadienyje pirmasis dėmesį atkreipė dainininkas Adomas Bazevičius, kuris ją suvedė su liaudies artiste Stase Rapaliene iš Kauno muzikinio teatro, dainininkė Aklųjų kombinato kultūros namuose vedė vokalo būrelį. Energingos mokytojos pamokų ir paraginimo dėka tuomet 20-ties Onutė išmėgino savo vokalines galimybes respublikinėje saviveiklos apžiūroje.
– Mane kaip vokalistę mokytoja išstatė prieš komisiją, net baisu sakyti, su Džildos arija iš operos „Rigoletas“. Kokie kolaratūros pasažai, kaip aukštai reikėjo traukti, bet balsas skambėjo. Komisijos pirmininkas – teatralas ir J.Gruodžio mokyklos vokalo katedros vedėjas – Gediminas Šmitas pasiūlė man papildomai studijuoti ir vokalinį dainavimą, tad nuo trečio kurso mokiausi dviejų specialybių, o 1995 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau dainininkės atlikėjos magistrės laipsnį, – apie pasirinkimus pasakojo O.Matusevičiūtė.

Rengė rečitalius ir didžiosiose scenose, ir kamerinėje aplinkoje
Kai keičiantis sistemai, 1993 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos pučiamųjų orkestras, kuriame grojo Onutė, liko be finansavimo ir buvo išformuotas, jai labai pravertė įgyta solinio dainavimo specialybė. Solistė surengė ne vieną rečitalį, koncertavo įvairiose salėse, Menininkų namuose, Kauno bei Vilniaus filharmonijose, muzikos festivaliuose. Pasirodė su įvairiais muzikiniais kolektyvais, simfoniniais orkestrais, „Vilniaus“ choru.
Atsivėrus sienoms, ji išmėgino laimę profesionalių dainininkų konkursuose užsienyje. Onutė kvatojasi prisiminusi, kiek nuotykių kartu su koncertmeistere, dabar jau šviesios atminties pianiste, Ligija Richteryte-Janulevičiene jos patyrė. Į konkursą Čekijoje pusantros paros keliavo taip prikaitintu traukiniu, kad atėjus laikui pasirodyti scenoje, pakilo temperatūra ir užburko gerklė, todėl sunegalavusi visiems apgailestaujant iš finalo turėjo pasitraukti.
1993 m. konkurse dalyvavo antrą kartą, šįkart, atlikusi ariją iš A. Dvoržako operos „Undinė“, tapo diplomante, o vienas komisijos narys, vengrų kompozitorius, pianistas Kalmanas Dobušas, taip pat neregys, joms suorganizavo koncertinį turnė po Vokietiją su R.Šumano, F.Šuberto, J.Bramso ir kitų kompozitorių kūrinių programa.
Iš viso jos surengė 14 koncertų miesteliuose aplink Niurnbergą. Iš vienos vietos į kitą važinėjo savarankiškai, orientuodamosi pagal žemėlapį, apsikrovusios manta. Onutė pastebi, kad koncertmeisterė labai gerai kalbėjo vokiškai, todėl jai ir teko didžiausias krūvis susiorientuoti, organizaciniais klausimais pasirūpinti, dar ir dainininkę už parankės vedžioti. Koncertavo kiekvieną dieną – ir pilyse surengtuose kamerinių dainų vakaruose, ir senelių globos namuose, sulaukė didelio pasisekimo, išgyveno ryškių emocijų ir, žinoma, gavo gerą atlygį…

„Dabar – pats įdomumas gyventi!“
Solistės sceninės šlovės akimirkos liko praeityje. Bet su daina ir muzika Onutė neišsiskyrė, ir vis dar jaučia kelionių, naujų įspūdžių troškulį. Kai 2018 metais dėl natūraliai susiklosčiusių aplinkybių iširo 23 metus gyvavęs Kauno aklųjų ir silpnaregių vokalinis ansamblis „Credo“, O.Matusevičiūtė visa širdimi atsidavė Prienų „Purienai“. Šiam vokaliniam ansambliui ji vadovauja jau 17 metų, atsidavimo ir reiklumo dėka jį išaugino iki aukšto meninio lygio.
Ansamblis kviečiamas koncertuoti ir Lietuvos, ir Lenkijos scenose, pelno prizines vietas konkursuose ir festivaliuose, pasirodo sakralinės muzikos koncertuose bažnyčiose, gieda šv. Mišiose, yra laukiamas bendruomenėse.
Todėl O.Matusevičiūtės gyvenimas pripildytas koncertinių išvykų, susitikimų su žmonėmis.
– Dabar pats įdomumas gyventi! Likimas man buvo palankus, nes davė muziką, kuri yra ir hobis, ir darbas. Smagu daryti tai, ką mėgsti. Nors gyvenime buvo ir daug sielvarto: palaidojau tėvus, netekau brolio, vienas po kito išėjo žmonės, kuriuos pažinojau. Kai esi su negalia, nelengva likti vienam. Bet Dievas man davė tikėjimą, turiu muziką ir „Purieną“ – ansamblio moterys su manimi išgyveno visus mano džiaugsmus ir netektis, užjautė ir padėjo. Labai gera jaustis kaip šeimoje. Namuose man padeda mano palydovė, puiki moteris, kuri prižiūrėjo ir mano mamytę, po jos netekties dabar abi draugaujam, kartu išvykstam į užsienį ir po Lietuvą pakeliaujam. Ir su baikeriais teko važiuoti, ir dvarus bei gražiausias bažnyčias aplankom, ir į piliakalnius užkopiam. Praeina sunkūs ruožai, išgedi, ir vėl nušvinta saulė, – viltingai kalba ansamblio vadovė.
– Turime ir mes svajonių. Galime daug ko „prisisvaigti“, bet kartais gyvenimas ima ir nuspaudžia „stop“ mygtuką… Tikėkim, kad reikalai susitvarkys, ir vėl kibsim į darbą visu pajėgumu. Juolab kad kartu su kolektyvu dirba muzikos profesionalai – aukščiausio lygio koncertmeisterė Beata Andriuškevičienė, muzikinį išsilavinimą turintis Algis Marcinkevičius, – Onutė Matusevičiūtė žada naujų kolektyvo dainų, muzikinių-literatūrinių kompozicijų ir koncertų, vieną jų surengs ir su moksleiviais.
O sau 60-ojo jubiliejaus ir artėjančių vardinių proga ji palinki ekstremalaus skrydžio lėktuvėliu tarp debesų…
Dalė Lazauskienė