Atmintis byloja iš dienoraščių puslapių ir gyvų liudijimų…

Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, J.Basanavičiaus aikštėje atminimo popiete, skaitiniais ir literatūrine kompozicija pagerbti mūsų krašto tremtiniai ir politiniai kaliniai, prisimintos jų istorijos, pasidalinta asmeniniais liudijimais.
Akcijos „Atminties neištremsi“ metu abėcėlės tvarka buvo perskaityti 323 Birštono krašto tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai, pagerbti nuo sovietinio režimo nukentėję kraštiečiai, kurie iškyla iš pasakojimų, atsiminimų, fotografijų. Tremti, kankinti, kalėję, negrįžę, bet neužmiršti… Prie paminklo partizanams uždegtos žvakutės, padėtos gėlės ir ąžuolo lapų vainikas. Birštono gimnazistai, mokytojai, Savivaldybės administracijos atstovai, įstaigų vadovai, „Bočių“ bendrijos nariai, gyventojai tylos minute pagerbė tremties aukas, apmąstė skaudžius tautiečių likimus. Šiai prasmingai jų paminėjimo iniciatyvai birštoniečius sukvietė renginio organizatorė, Birštono gimnazijos istorijos mokytoja-metodininkė Daiva Jonykaitė-Snapaitienė.
Kūrybinę kompoziciją „Iš partizanės dienoraščio puslapių…“, skirtą Nemajūnų krašto partizanei Albinai Bunevičiūtei-Aušrelei atminti, atliko Birštono gimnazijos gimnazistai. Mokinių pasirodymą režisavo lietuvių kalbos mokytoja Vytautė Kurtovienė.
1929 metais Bučiūnų kaime, Alytaus apskrityje, ūkininko Vinco Bunevičiaus šeimoje gimusi Albina pasitraukė į mišką 1948 m. gruodžio 1 dieną, palikusi Kauno mokytojų seminariją. Ji pakeitė tėvą, suimtą už partizaninę veiklą ir tapo Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės 51-osios kuopos partizane Aušrele, sėkmingai vykdė kuopos štabo užduotis. 1950 metų žiemą, atėjusi į susitikimą su ryšininku Jiezno valsčiuje, buvo suimta, Prienų kagėbistų tardoma ir kankinama, bet neišdavė draugų. Teisme atvirai pasisakė, kad nekenčia tarybų valdžios ir yra pasiryžusi už tėvynės laisvę paaukoti ir gyvybę.
Dvidešimtmetė Albina Bunevičiūtė buvo nuteista aukščiausia mirties bausme ir 1950 m. spalio 4 dieną sušaudyta Vilniuje. „…jaučiu vienintelį tikslą padėti Tėvynei tiek, kiek leidžia mano jaunystės jėgos, gyventi tik dėl Tėvynės,“ – mokinių skaitomoje kompozicijoje nuskambėjo partizanės mintys. Tokiomis idėjomis, širdyje nešdami šūkį „Arba mirtis, arba laisvė“, tikėjo pokario metų jaunuoliai. Ar šiandieninis jaunimas galėtų duoti tokią priesaiką, paaukoti savo gyvenimus, kad apgintų Lietuvą?
Ši kompozicija sujaudino visus, susirinkusius į minėjimą. Vyresnės kartos atstovė, Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė padėkojo jaunimui už istorijos pamoką, paminėjo ir pagerbė tuos bendrijos narius, kurie, nepaisant išgyventų sunkių akimirkų, iš Sibiro platybių laimingai sugrįžo į namus, tai – Onutė Kurapkienė, Janina Vaitkelevičienė, Petronėlė Drazdauskienė, Leonas Lynikas. Kasmet jie ateina prie paminklo, skirto laisvės gynėjams, kad pagerbtų savo likimo draugus. Elenai Ozemblauskienei dalyvauti atminties renginyje yra itin svarbu, nors ir skaudu, nes šioje vietoje žuvo jos tėvelis Jurgis Sinkevičius, kuris buvo partizanas.
Viena iš tremties į Birštoną sugrįžusiųjų – „Bočių“ bendrijos narė Onutė Kurapkienė – paliudijo, kaip ilgesys ją traukė į Lietuvą, kaip norėjosi matyti ją laisvą. Ji reiškė padėką gimnazistams, kurie, senajai kartai išeinant Anapilin, saugo atmintį apie kraštiečius, kvietė saugoti ir branginti savo laisvę, ji, vykstant karui Ukrainoje, yra ypač trapi. Onutė tremtinius pagerbė A.Garmutės eilėmis, skirtomis ešalonų broliams, perskaitė seną laišką, kurį jai į tremtį eilėmis parašė pusseserė, linkėdama sugrįžti „iš šaltos tremties nasrų“. „Mums, tremtiniams, laiškai iš Lietuvos buvo reikalingi, kaip duona,“ – akcentavo O.Kurapkienė.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotrauka

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas