Ištverkime istoriją

Justinas ADOMAITIS

„Bent kol kas gyvenkime nerūpestingai“, – tokios nuostatos laikomės skaičiuodami taikos vasaras. Ištveriame įveiklintas tolimojo istorinio naratyvo Gedulo ir vilties dienas, o jau po to – potvyniai linksmybių. Tik vėliau, nurimus vasaros šurmuliui, randame ir mus pačius palietusius okupacijų ar tremčių pėdsakus.

Gimimo kaltė
Pasakojimus apie mano gimimą 1950 metų rudenį lydėjo dviejų senelių (tėvo ir mamos tėvų) istorijos. Pirmuosius kelerius metus praleidau Aukštojo Balbieriškio kaime, kur gyveno ir mano, ir mamos tėvai. Kitas senelis, tėvo tėvas, gyvenęs Bišiurkėje, karvę ganė Aukštojo Balbieriškio kaime, tačiau anūką aplankyti vengė. Tik seneliui grįžus iš Sibiro sužinojau, jog jo tremties priežastis – mano gimimas. Jo sūnus, mano tėvas, 1944-1948 m. tarnavęs sovietų kariuomenėje, pagal tuomečius įstatymus sukūrė atskirą šeimą ir jo tėvui nebegaliojo apsauga nuo tremties – „karo dalyvio šeimos statusas“. Nors slenkant frontui į Vakarus tik 1935 m. pastatyta nauja senelio sodyba 1944 m. liepą mūšio metu buvo iki pamatų sudeginta, žmogų vietinė liaudies valdžia laikė „buože“, vargdienių išnaudotoju. Kol sūnus buvo sovietų kariuomenėje, paskui sugrįžęs vadovavo kuriamam kolūkiui, tėvo nelietė. Gelbėjo ir reguliariai valsčiaus veikėjams pristatomi bidonai naminės degtinės, kurią virė šile kitapus Nemuno, Birštono pusėje. Tačiau žinomas miestelio tremiamųjų gyventojų sąrašų sudarinėtojas, tarpukario „pogrindininkas“, senelį buvo įspėjęs, jog sūnui išėjus gyventi atskirai (sukūrus šeimą), tėvui teks važiuoti į Sibirą. Taip ir atsitiko.
Šiandien dažnai girdime patarimus mažiau jaudintis, neimti į galvą to, kas vyksta anapus valstybės sienų. Net ir šalies istoriją mums bando parašyti pasaulyje pripažintas agresorius. O jam nelojalių gyventojų sąrašus galbūt jau rengia kurie nors apsišaukėliai „liaudies valdžios“ tribūnai…

„Literatūriniai“ trėmimai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro duomenimis, nuo 1941 m. iki 1952 m. iš šalies į „atokias Sovietų Sąjungos vietas“ ištremta 132 tūkst. gyventojų. Pirmasis „krikštas“ – 1941 m. birželio 14–17 d. Tada ištremti 17 485 Lietuvos gyventojai (iš Balbieriškio valsčiaus – 45. Mano senelis, motinos tėvas, „amerikonas“ ūkininkas Mikas Vaičiūnas pagal tuomečių tarpukario „pogrindininkų“ sudarytą sąrašą turėjo būti išvežtas birželio 22 d., bet tądien atėjo naujas okupantas). Po Antrojo pasaulinio karo vyko vos ne literatūrinės akcijos: „Vesna“ (pavasaris) – 1948 m. gegužės 22–23 dienomis ištremta 43 940 gyventojų, per operaciją „Priboj“ (bangų mūša) 1949 m. kovo 25–28 dienomis – 33 500, per operaciją „Osen“ (ruduo) 1951 m. spalio 2–3 dienomis – 21 177, per 1952 m. – 2 934. Įdomu, jog vykdant akciją „Vesna“ dalyvavo 30 tūkst. saugumiečių, milicininkų ir stribų bei 11,5 tūkst. „partinio ir tarybinio aktyvo“. Nors visi trėmimai buvo planuojami Maskvoje, tačiau oficialiai tai vykdyta respublikos valdžios prašymu. Pavyzdžiui, akcijai „Vesna“ rengiantis 1948 m. vasario 21 d. SSRS Ministrų Taryba nutarė priimti LSSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto siūlymą ištremti 12 tūkst. šeimų, kurių nariai buvo Lietuvos partizanai, jų rėmėjai, politiniai kaliniai, taip pat „buožių“ (ūkininkų) šeimas. Tremiamojo ūkiui surašyti buvo sudarytos komisijos iš valsčiaus vykdomojo komiteto įgaliotinio, apylinkės tarybos atstovo ir vargingųjų valstiečių atstovo. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu akcijai „Vesna“ buvo sukurtos 2835 operatyvinės grupės, kurių kiekvieną sudarė operatyvinis darbuotojas, du kareiviai, du liaudies gynėjai (stribai) ir trys partiniai–tarybiniai aktyvistai. Kiekviena operatyvinė grupė vidutiniškai turėjo ištremti po tris šeimas.

Nepatikimus – į Sibirą
Kas okupantui 1941–1951 metais parodė naująja valdžia nepatenkintuosius? Šiandien iš tų įvykių liudininkų pasakojimų žinome, jog svetimo kareivio koja dar nebuvo palietusi Vilniaus gatvės Balbieriškyje grindinio, o naujajai valdžiai „nepatikimų“ gyventojų sąrašai jau buvo parengti. Bišiurkės senelis pasakojo, kaip vėliau derėjosi su jų sudarytoju, žinomu „pogrindininku“. Antrojo pasaulinio karo dvelksmą balbieriškiečiai pajuto dar 1941 m. birželio 14 d., kuomet į Sibirą sovietinės valdžios pareigūnai išvežė jauną šeimą Mariją ir Vincą Aukščiūnus (mokytoją ir policininką) su ketverių metų sūnumi Donatu ir tik ką gimusiais dvynukais Dalia ir Vyteniu (mirė tremtyje), Juozą Diškevičių (22 metų, dingo be žinios), Juozą Dubicką, Juozą Jalinską (33 metų, buvusį valsčiaus sekretorių) su žmona Ona ir tik ką gimusia dukrele Šarūne (visi trys Sibire žuvo), Romualdą Kaminską (36 metų) su žmona Genovaite (36 metų), Antaną Kapčinską (35 metų) ir jo žmoną mokytoją Magdaleną (35 metų, abu žuvo tremtyje), valsčiaus viršaičio šeimą – žmoną Anelę Petrulionienę (33 metų), vaikus Algimantą (7 metų), Algirdą (17 metų), Gediminą (12 metų) ir Silviją (13 metų); Agotą Rudaitienę (65 metų, žuvo Sibire), Motiejų Marčiukaitį (66 metų, buvusį viršaitį, žuvo tremtyje), jo žmoną Petronėlę (46 metų), vaikus Algimantą (14 metų), Vytautą (25 metų, žuvo tremtyje), Juozą (15 metų) ir Birutę (19 metų); ūkininką Aleksandrą Žilinską (35 metų) su žmona Albina (35 metų) ir vaikais Irena (15 metų), Stanislova (6 metų), Aleksandru (10 metų), Česlovu (13 metų), Konstantinu (12 metų). Šešiuose „Lietuvos gyventojų genocido“ tomuose, išleistuose 1992-2020 metais, surašytos 509 ištremtų, įkalintų balbieriškiečių pavardės.
Pokariu gimusiųjų karta užaugome nutylimos istorijos režimu. Kai namuose tėvai su draugų šeimomis minėdavo Antanines, už svetainės durų vaikai girdėdavome kalbas apie artėjantį vežimą. Įsivaizdavome dviem arkliais kinkytą ilgabrikį, kupiną šieno, permesto šienverže. Tik kai 1959 m. iš Sibiro grįžo Bišiurkėje gyvenęs senelis ir važiavo į Vilnių vieno kraštiečio prašyti, kad leistų nusipirkti savo statytą ir valdžios nusavintą namelį, supratome, jog tėvai kažko mums napasakė. Net ir po 1990-ųjų papasakojo ne viską.
Prisimeni istoriją – ir skauda. Lanko Balbieriškį prancūzai, vokiečiai, žydai. Jie tiki šviesa. Nepasimeskime ir mes. Taip norėtųsi, kad vilties būtų daugiau.