Sveiki atvykę į Sakartvelą! (III)

Kelionė į Sakartvelą nėra skirta tiems, kurie nori tingiai praleisti atostogas viešbutyje su „viskas įskaičiuota“. Ši šalis labiau tinka nuotykių ieškotojams, pasiilgusiems autentikos ir intensyvių jausmų. Žmonės čia atrodo atsipalaidavę, niekur neskuba, džiaugiasi šia diena, neplanuoja toli į ateitį, kas stresuotiems lietuviams, gyvenantiems laikrodžio tikslumu, nebūdinga. Kiekvienam reikėtų bent savaitei nuvykti į egzotiškąjį Kaukazą, palikti rūpesčius kalnuose, pasisemti saulės, energijos, pajusti, ką reiškia tikras nuoširdumas ir vaišingumas. Kai gatvėje, parduotuvėse sutiktų vietinių gyventojų veidai nušvinta, jie taria gražius žodžius, nes esi lietuvis, kalba apie tas pačias vertybes, su šia tauta pajunti vidinį ryšį, tarsi būtum iš vieno kelmo išspirtas.

Svečias į namus, Dievas – į namus
Gidas Tengizas Nakopija mums buvo puikus palydovas kartvelų tradicijų ir identiteto paieškose, jam įsukus į bet kurį kiemą plačiai vėrėsi vietinių gyventojų namų durys. Jie džiaugėsi sulaukę brangaus brolio ir sūnaus, jo svečius iš Lietuvos priėmė pagal senas užstalės tradicijas, gausiai nukraudami stalus vaišėmis, iš rūsių traukdami naminio vyno ąsočius, kviesdami paragauti čiačos. Patyrėme, kaip veikia kartvelų nerašyta taisyklė: „Svečias yra Dievo pasiuntinys ir reikia jį priimti kaip patį Dievą…“ Mums prieštaraujant dėl keliais aukštais kraunamų patiekalų gausos, Tengo pabrėžė: jis nešvaisto mūsų biudžeto, o siekia parodyti tikrąjį kartvelų svetingumą ir autentišką buitį, atskleisti jų gyvenimo filosofiją, pristatyti senąsias tradicijas.
– Galėčiau jums užsakyti viešbučius su švediško stalo maitinimu, bet kviečiu pas savo draugus, siūlau unikalią galimybę apsigyventi jų namuose su gruziniška virtuve, kurioje moterys visą dieną kepa, verda, gamina, kad pagal senąsias tradicijas pagerbtų, pamaitintų užsukusius svečius,“– karščiavosi Tengizas.
Anot jo, plintant europietiškai aptarnavimo kultūrai, ši praktika nyksta, nes jaunoji karta nenori taip, kaip jų tėvai ar seneliai, vargti, aukoti savo laiką svečiams, skirti jiems asmeninį dėmesį prie stalo, kartu išlenkti po taurelę į jų sveikatą. Mostelėjęs ranka jis rodo vietą, kur šalia dabartinių svečių namų Kutaisyje jo bičiulis yra suplanavęs statyti stiklinį viešbutį su europietišku maitinimu, todėl po keleto metų čia viskas bus kitaip.
Gido paraginti nesivaržome, keliaudami per Sakartvelo regionus, tyrinėjame jiems būdingą kulinarinį paveldą, mėgaujamės lengvais daržovių, grybų patiekalais, troškiniais, skirtingų rūšių chačiapuriais, chinkaliais, šašlykais. Esame vaišinami netgi kepto paršiuko mėsa. Patiekiama sūrio, pupelių, vištienos česnakų padaže (škmeruli), dešrelių formos kotletų (abchazuri) lavaše. Sakartvelo virtuvėje visi patiekalai gausiai barstomi prieskoniais ir žolelėmis.
– Tikras kartvelų vaišingumas yra tas, kai pakilus nuo stalo lėkštės lieka pilnos, dar galima ir kitus pamaitinti. Jei jos tuščios, vadinasi, svečiai išėjo alkani,“ – sunku suprasti, ar tai pajuokavimas, ar nerašyta kartvelų svetingumo taisyklė. Bet, kaip reikalauja mandagumas, dėkojame šeimininkams už priėmimus, kaskart giriame šeimininkes už tikrai skanius patiekalus, puikiai leidžiame laiką, kas vakarą besiklausydami tostų, folkloro, užstalės ansamblių, jaunimo atliekamų tam regionui būdingų folkloro dainų ir muzikos, drauge mokydamiesi tradicinių šokių.

Apie vyną, tostus ir tradicijas…
Ne vienuose namuose šeimininkai prieš vakarienę svečius kvietė į vyno rūsius. Vienuose vaišinguose namuose šeimininkas pademonstravo, kaip savadarbiu aparatu varoma čiača. Šeimininkė, iškūrenusi apvalią krosnį, lietuvaites mokė, kaip teisingai pakepti, prie šonų prilipinti plonus duonos paplotėlius, juos ragavome vakarienės metu. Gavome kvietimą apsilankyti ir Chvančkara kaimelio vynuogyne, kur mūsų garbei jo savininkas atvėrė senoviniu būdu – moliniuose ąsočiuose (kvevri) žemėje – brandintą sodraus skonio raudonąjį vyną. Tokios edukacijos, rengiamos užsieniečiams, tai galimybė vietiniams prisidurti papildomų pajamų.
Kad geriau suprastume, ką jo tautiečiams reiškia vynuogynai, Tengizas parodo epizodą iš režisieriaus R.Čcheidze filmo „Kareivio tėvas“, kuriame senas žmogus plikomis rankomis stoja prieš tanką, besikėsinantį vynmedžius sulyginti su žeme…
Jis su įkvėpimu pasakoja apie vynmedžio šakelės kultą ir vyndarystės kultūrą, kuri perduodama iš kartos į kartą. Ir jį patį, sulaukusį vos devynerių metų, senelis pradėjo mokyti vyno gėrimo ritualo, kuris neatsiejamas nuo tostų sakymo.
– Senelis man sakė, kad, prieš pakeldamas stiklinę, įsiminčiau visiems laikams: vynas gali žmogų paversti velniu, sugadinti gerą vardą, pažeminti šeimą ir giminę. Jeigu nesi tikras, jog sugebėsi kontroliuoti savo veiksmus ir emocijas, tada geriau stiklinės neliesk, nes savo žodžiais ir poelgiais gali suteršti stalą, ant kurio padėta duona ir vynas…,“ – gerbiamo senelio žodžius persakė Tengizas.
Pasak jo, vynas kartvelams yra šventas gėrimas, kiekvienas jo gurkšnis palydimas tostų. Kaip pasakoja legendos, dėl šio pomėgio kartvelai užtruko užstalėje ir nesuspėjo su kitomis tautomis, kai Dievas žemę dalino. Tačiau Dievui taip patiko linksmas jų būdas, iškilmingi tostai, kad sau pasiliktą rojaus kampelį su nepaprasto grožio kalnais, derlingomis žemėmis padovanojo kartvelams, o pats pakilo į aukštybes. Tiesa, su viena sąlyga, kad žmonės už jį vieną dieną pakeltų po tostą. „Tik nepasakė kurią, todėl dabar mes kasdien keliame tostus už Dievą, jo paliktą vaisingą žemę, nors dėl jos tenka ir pakovoti,“ – teigė mūsų palydovas.
Jo pasakojimu, Sakartvele priimta, kad vestuvių, švenčių, susibūrimų metu užstalėje tvarką palaikytų stalo šeimininkas – tamada, gerbiamas žmogus, kuris inicijuoja tostus, perduoda žodį kitam. Tengizas pabrėžė, kad, sakant tostus, svarbus jų eiliškumas. Pirmas tostas privalomai keliamas už Dievą, antras – už taiką, trečias – už tėvynę, ketvirtas – už tuos, kurie amžinybėje, paskui – už tėvus, šeimą ir vaikus, progą, dėl kurios susirinko, už draugystę, meilę, šeimininkus…
–Pirmi tostai kaip malda. Paukštė, nežinanti kelio, pasimeta. Vaikas, nežinantis savo genų, savo istorijos, nežino, kuria kryptimi judėti. Todėl turite priminti savo vaikams, kad išsaugotų atmintį apie savo protėvius, tada prisimins ir mus, tėvus, gerbs šeimą ir tėvynę, – įdėmiai klausėmės megreliškų šaknų turinčio gido išminties. – Pas mus viskas prasideda ir baigiasi užstalėje: ir krikštynos, ir vestuvės, ir laidotuvės. Užstalė – ta vieta, kur mes vienas kitam galime ištarti nuoširdžius meilės ir pagarbos žodžius, išsakyti savo maldas ir svajones. Dėl to kiekvieną tostą palydime žodžiais: „Duok, Dieve…
Per savaitę išgirdome daugybę iškilmingų, juokingų, įkvepiančių, ir mums skirtų, tostų, daug pamatėme ir patyrėme. Į kalnų transporto linijų „Tengizair“ lainerį su lietuvišku šūkiu „Linksmos atostogos. Eik tu saaau…“ sulipome visi skirtingi: žmonės su įvairia gyvenimo patirtimi, savomis istorijomis ir poreikiais, po savaitės prie oro uosto išlipome daug artimesni, dėkingi jo pilotui Tengizui, kad galėjome švęsti gyvenimą jo nuostabaus grožio, atlapų širdžių ir džiaugsmo šalyje. Iki kito pasimatymo, Sakartvele!
Pabaiga. Pradžia „Gyvenimo“ nr. 40 ir 42.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos