Justinas Marcinkevičius: „Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį“

Justinas Marcinkevičius: „Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį“
Prieš dešimtmetį gimusi graži tradicija Prienų krašto šventės metu prisiminti ryškias mūsų krašto asmenybes, svarbius Prienams istorinius įvykius, bendruomenę subūrė ir šiemet. Simboliška, kad pirmoji konferencija buvo skirta poeto Justino Marcinkevičiaus 85-mečiui paminėti, o ši, 10-oji, ir vėl sukvietė pagerbti bei iš naujo atrasti vieną žymiausių Lietuvos kūrėjų, mūsų kraštietį Justiną Marcinkevičių, minint 95-ąsias jo gimimo metines. „Tai ne tik kultūrinės atminties puoselėjimas, bet ir galimybė pažvelgti į mūsų krašto istoriją bei dabartį poeto kūrybos akimis“, – sakė konferenciją „Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija“ inicijavusios Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė ir renginio vedėja Dalia Bredelienė, skatindama, kad šis bendruomenės susibūrimas taptų ne tik prisiminimu, bet ir prasmingu dialogu apie mūsų kultūrinį paveldą, bendrystę ir ateitį.
„Visi susiję esam.

Nė vieno nėra atskirai“
„Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai.“ Šie prieš 40 metų mūsų kraštiečio, poeto, Prienų miesto garbės piliečio, Mokslų akademijos tikrojo nario Just. Marcinkevičiaus parašyti žodžiai šiandien skamba kaip kvietimas, dar kartą įvertinti kultūrinės ir istorinės atminties svarbą moderniame, sparčiai kintančiame pasaulyje“, – sakė D. Bredelienė .
Tokį kvietimą priminė ir prasmingu konferencijos pradžios akcentu tapęs Kultūros ir laisvalaikio centro vokalinės grupės „Aksomas“ atliktas kūrinys „Dėl tos dainos“, sukurtas pagal 1977 m. Just. Marcinkevičiaus parašytą eilėraštį ir Laimio Vilkončiaus muziką. „Ašara Dievo aky, / Lietuva, ką tu veiki? / Volunge, šauk, ąžuole, / Nenutilk, ne“, – daugelio atmintyje iki šiol gyvos šio kūrinio eilutės. Ne be reikalo Vilniaus universiteto prof. dr. Naglis Kardelis Just. Marcinkevičiaus kūrybą vadina išskirtiniu fenomenu – kaip akinamai ryškų reiškinį, panašų į žaibą, kuris atrodytų, tik akimirką nušviečia dangų, bet visam laikui pasilieka regėjusiojo atmintyje.
Just. Marcinkevičius – gilus ir daugiabriaunis kūrėjas. Kiekvienas jo poezijoje, dramose, dienoraščiuose galime atrasti atsakymus į mums, visai Lietuvai svarbius klausimus. Nepaliaujamai stebina poeto įžvalgos, pranašiškos nuorodos, kokį kelią pasirinkti, kad išliktume oria, išdidžia, laisva tauta. Tai atsispindėjo ir konferencijoje „Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija“. Istorija, už kurią poetas ragino patiems prisiimti atsakomybę. „Visi susiję esam. Nė vieno nėra atskirai“, – mintimi iš Just. Marcinkevičiaus dramos „Daukantas“ konferencijos temai atitarė literatūrologė, prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

Drąsa padaryti tai, ką būtina padaryti
Po eilėraščiu, drama, kitu kūriniu atspausdinti jo parašymo metai dažnai prasprūsta pro mūsų žvilgsnį, šiems skaičiams neteikiame reikšmės. Vis dėlto Just. Marcinkevičiaus kūrybiniame palikime jie labai svarbūs. Įsiklausykime į atsakomybę už savo mintis ir poelgius prisiimti drąsinančias 1962 m. parašyto eilėraščio „Autoanalizė“ eilutes: „Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį, / prijaukintos tupia į rankas. / Kam jūs mokot savo mintį šliaužti, / kas už mintį atsakingas? / Kas?“ (Beje, šiuos žodžius savo skulptūroje poetui skirtame parke įamžino medžio drožėja Justina Kaškonytė.)
Į kūrinių parašymo metus dėmesį atkreipė ir prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė. Ji pabrėžė, jog vienas iš labai svarbių poeto bruožų – drąsa. „Drąsa padaryti tą, ką tu matai, kad yra būtina padaryti. Vertybinis žmoniškumas – kad dėl žmogaus vertės tu turi būti drąsus ir turi tai padaryti“, – sakė ji, pagrįsdama tai poeto kūryba. Lietuvos literatūros ir meno archyve profesorė aptiko įdomių poeto rankraščių. Viename iš jų prisimenami 1957 metai. „Pas poetą ateina jaunas režisierius Henrikas Vancevičius ir visaip gundo, kad jis savo poemą „Dvidešimtas pavasaris“ perrašytų teatrui“, – pasakojo A. Martišiūtė–Linartienė. Just. Marcinkevičius sutiko. Kauno muzikiniame teatre pastatytas jaunatviškas muzikinis spektaklis buvo labai puikus. Profesorė prisipažino ne iš karto suvokusi, kodėl vis dėlto poetas tuos rankraščius atidavė į archyvą. „Kai atsiverčiau rankraščius ir pamačiau, ką jis daro, nesupratau, kaip tai galėjo vykti 1958 metais…“ – prisiminė ji. Literatūrologė trumpai priminė poemos turinį: per vasaros atostogas į kažkokį kaimelį grįžta universiteto studentas. Jau turėdamas kišenėje partizano atsišaukimą, patyręs pirmąją meilę, su kuria Gedimino kalno papėdėje kalbėjo apie istoriją ir problemas. Ten ir uždraustą Aisčio eilėraštį citavo. „Ir visa tai, visi tie uždrausti dalykai buvo scenoje, – kalbėjo A. Martišiūtė-Linartienė. – Ten susirenka visas kaimas, nes labai įdomu, ką papasakos namo grįžęs studentas. O jisai, atsistojęs viso kaimo akivaizdoje, sako: „Vyrai, mūsų ateitis – laisvė, nepriklausomybė“. Just. Marcinkevičiaus poemoje studentas tai sako savo tėvui, vienam žmogui. Spektaklio inscenizacijoje jis sako visam kaimui. O Kauno muzikinis teatras tai sakė visai salei, kur į spektaklius važiuodavo žmonės iš visos Lietuvos, ir ne tik.“ Pasak profesorės, esmė – padaryti tai, kas labai svarbu – pasėti sėklą, kuri paskui išdygsta, suveši kaip nepriklausomybės banga.
A. Martišiūtė-Linartienė mini ir dar vieną reikšmingą datą. „1968 metais, prieš 50 metų, vasario 16 dieną, buvo labai svarbus įvykis mums, lietuviams. Kad šitą įvykį įprasmintų, Just. Marcinkevičius išspausdina dramą „Mindaugas“, kurioje didingos, stiprios Lietuvos valstybės kūrimas, – pasakojo ji, patikindama, kad supratusiems šių datų sąsajas, tai buvo labai svarbus pastiprinimas. – Mes su šita knyga, su Just. Marcinkevičiaus „Mindaugu“, švenčiame Lietuvos nepriklausomybės 50-metį! Na, ir kas, kad sovietinėje Lietuvoje, bet mes dar prisimenam, ir Mindaugas mus įpareigoja turėti užtaisą, kuris atvestų iki laisvos Lietuvos atkūrimo.“ Pasak profesorės, vėliau cenzūra susigaudė ir Povilo Gaidžio Klaipėdos dramos teatre repetuotą spektaklį užlaikė, kad išeitų 1969 metais, bet „Vagos“ leidykla knygą išleido. „Žinokime ir didžiuokimės, kad mes galėjom savo valstybingumą švęsti ir save laikyti oriais piliečiais net ir tada, kai buvom okupuoti. Ir tai – labai didelių Just. Marcinkevičiaus pastangų dėka, – pabrėžia A. Martišiūtė-Linartienė, paragindama visą laiką galvoti, kas slypi už kiekvieno fakto, mokėti interpretuoti, skaityti tarp eilučių, analizuoti.
Kovo 11-osios signataras, europarlamentaras Vytenis Andriukaitis priminė ir dar vieną Just. Marcinkevičiaus kūrinį – „O tu stovėk, kaip stovi laisvė“ – Sąjūdžio renginiuose, Sausio 13-ąją skambėjęs drąsinančia daina tapęs eilėraštis, parašytas 1974-aisiais. Iki Nepriklausomybės atkūrimo dar gerokai daugiau nei dešimtmetis, bet drąsi poeto mintis jau tiesia jai kelią. „Justino kūrybos adresas vienintelis – mes visi, Lietuvos žemė, – sakė V. Andriukaitis, primindamas dar vieną svarbų poeto palinkėjimą: – „Įdėkit, motinos, vaikams / Tėvynės meilę kuo didžiausią. /Ir ji paliks visiems laikams / Kaip sielų priesaika karščiausia.“

Meno galia keisti pasaulio istoriją
Milžinišką poveikį tautos brandai, sąmoningumui padarė 1977 m. Just. Marcinkevičiaus parašytas „Mažvydas“. Pasak A. Martišiūtės-Linartienės, jis realiai tapo mitingų pradžia ne tik teatro salėse, bet ir aikštėse. Vingio parke Laimonui Noreikai baigus skaityti „Mažvydo“ ištrauką, minia skandavo: Lie–tu–va!
Profesorė pasakojo aptikusi aktorės Eglės Gabrėnaitės interviu apie „Mažvydo“ spektaklį Rygoje. Jo pabaigoje aktoriai išgirdo didžiulį sujudimą salėje ir pamanė, kad tai dėl to, jog publika skirstosi. Tačiau staiga salė pradėjo gausti: Lie–tu–va! Profesorė neslepia iš pradžių pamaniusi, kad gal tai aktorės sentimentai, tačiau atsivertusi Amerikoje išleistą knygą apie Baltijos šalių dramaturgiją, rado šio fakto patvirtinimą. Benediktas Kalnačas, Latvijoje žinomas dramaturgijos tyrinėtojas, rašė, kad jo sąmonę ir jo tautiečių latvių sąmonę pervertė ir padrąsino laisvei lietuvių gastrolės Rygos teatre, kai buvo vaidinamas Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“. „Mes tada supratom, kad mes galim“, – prisipažino jis. Ir tai puikus pavyzdys, kad menas, literatūra turi galią keisti pasaulio istoriją. Pasak A. Martišiūtės-Linartienės, Just. Marcinkevičius su savo kūryba įsirašo į tą ilgaamžę mūsų istoriją per teatrą, per mąstymą, kas mums gali suteikti stiprybės. Vadinasi, mes galime išjudinti pasaulį, telkdamiesi ir suvokdami to prasmę“, – neabejoja profesorė.

Telkti žodžius ir žmones
Prof. dr. N. Kardelis taip pat įsitikinęs, kad Just. Marcinkevičius geba ne tik telkti žodžius į darnią poetinės visatos visumą, bet ir poezijos žodžiais telkti žmones į darnią bendruomenę. Pasak jo, poetas, savo eilėraščiais ir dramomis budinęs Lietuvos dvasią bei sąžinę, tam tikru atžvilgiu kūrė ir pačią Lietuvą, prisidėjo prie tautos dvasios ir valstybingumo atkūrimo. Jo draminė trilogija, poetine kalba galingai bylojusi apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės atgimimo būtinybę, tuo metu skambėjo itin įtaigiai ir net pranašiškai. „Tai, kad būtent šiai asmenybei buvo patikėta parašyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje preambulę yra itin iškalbinga aplinkybė, nes preambulė konceptualiu lygmeniu glaustai perteikia pačią šio svarbiausio šalies dokumento esmę“, – pabrėžiama prof. dr. N. Kardelio pranešime, kurį konferencijoje perskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja docentė Rita Juodelienė. Pasak jo, Just. Marcinkevičiaus asmenybė puikiai įkūnija tikrojo autoriteto prigimtį. „Visi jautė įspūdingą dvasinį jo asmenybės ūgį, bet poetas visada išliko be galo kuklus, nebūdamas ir nelaikydamas savęs tobulu, jis visą gyvenimą pajėgė tobulėti ir visiems rodė dvasinio tobulėjimo pavyzdį. Savo išskirtiniu talentu ir ypač kuklia bei prakilnia savo laikysena jis tapo tikruoju, ne formaliu autoritetu daugeliui. Būtent todėl jį taip mylėjo ir tebemyli visa Lietuva, sykiu nepaversdama jo stabu“, – teigia prof. dr. N. Kardelis.
„Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Lina Malinauskienė atskleidė, kokioje istorinėje aplinkoje brendo pats Just. Marcinkevičius, kokių apsisprendimų kryžkelėje jam teko gyventi. Pedagogė pasidalijo keletu istorijų iš šios gimnazijos, kurią lankė ir Just. Marcinkevičius, gyvavimo. Ji kalbėjo apie du dalykus, kurie, pasak jos, yra esminiai, siekiant suprasti asmenybių brandą. Tai smurtas ir prievarta bei žmogaus pasirinkimai toje aplinkoje, o taip pat parama ir žmogiškas rūpestis. Šiuo požiūriu XX a. vidurys buvo nesibaigiančių išbandymų laikas. Jos pasakojimą įtaigiai pratęsė literatūrinę-meninę programą „Taburetė virš galvos“ atlikę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, studijos „Gal meno?“ skaitovai.
Konferencijos vedėja D. Bredelienė renginį apibendrino paties Justino Marcinkevičiaus žodžiais – vienu trumpųjų, bet labai prasmingų eilėraščių: „Gyvenkime taip, tarytum iš tikro būtume žmonės. / Tikrai.“
Aldona Milieškienė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas