Sveiki atvykę į Sakartvelą! (II)

Rača-Lečchumio ir Žemutinės Svanetijos regionuose pasitiko vaizdai kaip atviruko: įsitaisę tarp kalvų ežerai ir vandens rezervuarai, uoliniai stulpai, kriokliukai, amžių senumo bažnyčios ir tvirtovės, jaukūs kaimeliai su terasiniais vynuogynais. Anot gido Tengizo Nakopijos, šių regionų gamtos ir istorijos objektai dar nėra taip plačiai išpopuliarinti, kaip Aukštutinės Svanetijos įžymybės, todėl ir turistų, ir viešbučių bei kavinukių yra mažoka. Bet jų ir nepasigendi, nes laikas, praleistas nepaliestoje gamtoje, yra skirtas sau, smegenų išplovimui, vidinės energijos ir jėgų atkūrimui… Netrukus pateksime į kitokį pasaulį, kuriame vaizduotę audrina nuostabus kraštovaizdis, senovės istorija, rūsčios tradicijos ir šiuolaikiniai akcentai…

Svanų gyvenimas iš arti

Populiari Svanetijos traukos vietovė – 2200 m aukštyje įsikūręs Ushguli kaimas.

Mestijos miestas su kalnų panorama.

Mūsų kelionės tikslas – 1500 m virš jūros lygio įsikūrusi Aukštutinės Svanetijos sostinė Mestija – yra unikali vietovė, užkariaujanti ir Vakarų Europos keliautojų dėmesį, juolab joje išvystyta turizmo infrastruktūra. Žiemą turistai atvyksta į kalnuose esantį slidinėjimo kurortą, vasaromis renkasi dienos trukmės žygius pėsčiomis ar išvykas džipais po kalnus.
Dar visai neseniai čia vyravo skurdas ir nusikalstamumas, bet, skyrus investicijų, miestas atgijo. Jame sutvarkytos gatvės, iškilo modernūs pastatai, pradėjo veikti policija, buvo pastatytas šiuolaikiškas Svanetijos istorijos ir etnografijos muziejus, įkurta nemažai svečių namų.
Mieste didžiąją dalį gyventojų sudaro svanai. Šios etninės kartvelų grupės kalba yra nykstanti ir saugoma UNESCO. Proga pasipraktikuoti, palyginti, kaip vienas ar kitas žodis skamba kartvelų bei svanų kalbomis, pasitaiko išvykos džipais metu. Pasivažinėjimas siaurais keliukais per kalnus – kvapą gniaužianti patirtis. Prie šioje vietovėje patikimo japoniško visureigio „Mitsubichi Delica“ vairo sėdintis vairuotojas nekalbus, dėmesį sutelkęs į kelią.
Į 2200 m aukštyje išsidėsčiusį Ushguli kaimą važiuojame vadinamu mirties keliu, palei sraunios upės skardžius. Per 30 kilometrų kelias vingiuotas, nelygus, duobėtas, vietomis patvindytas ir išgraužtas nuo kalnų bėgančių upelių, be atitvarų. Šiame ruože itin dažnos purvo nuošliaužos, akmenų griūtys. Šalikelėje nuolat budi sunkioji technika, kuri nukasa kliūtis ir išlaisvina kelią.
Kelis mėnesius per metus pravažiavimas į aukštutinius kaimus būna uždarytas dėl blogų oro sąlygų, iškritusio sniego. Šiuo metu prireikus pagalbos kalnų gyventojai į gydymo įstaigas išgabenami sraigtasparniu.
Turistų vežiojimas vaizdingais kalnų maršrutais yra populiari, bet ar saugi paslauga? Vairuotojas byrančių akmenų atkarpas pravažiuoja lėtai, nuolatos dairydamasis į šlaitus, bet patikina, kad nėra ko bijoti. Anot jo, reikia vengti nebent meškų, kurių šiuose kalnuose gausu, jos yra nugalabinusios ne vieną per toli nuėjusį gyvulį. Todėl vietiniai jas medžioja, kaip ir žalą darančius vilkus ar ožius (turus), kurių riesti ragai yra vertinamas trofėjus.
Naktį ir dieną merkęs lietus iš mūsų atėmė malonumą pažaisti sniego gniūžtėmis Šcharos kalno ledynuose, esant prastam orui, vietiniai vairuotojai nerizikavo leistis šiuo maršrutu. Jų nuojauta pasitvirtino. Mes laimingai „prašokome“, o kitą dieną išgirdome, kad viršuje susitvenkęs vandens telkinys pratrūko ir visa masė pliūptelėjo žemyn, kuriam laikui užtvėrė kelią.
Visgi išsipildė svajonė patekti į aukščiausiai esančią nuolat gyvenamą žmonių teritoriją Europoje. Po Ushguli vaikštinėjome slėpdamiesi po neperšlampamais apsiaustais, šildydamiesi sugrubusias rankas, jausdami pasunkėjusį kvėpavimą. Aplankėme iš išorės neišvaizdžią, bet viduje relikvijomis turtingą XI a. statytą Dievo motinos (svanų kalba – Lamarija) cerkvę, žvelgėme į ant aukštos uolos stūksančius karalienės Tamaros bokštus.
Iš ko žmonės pragyvena šioje nuošalioje vietoje, kur jie gauna pinigų nusipirkti kas reikalinga? Mus patikina, kad prasimaitinti daug pinigų nereikia, jei šeima augina daržoves, turi karvę, jautį, kiaulę, vištų, to pragyventi pakanka. Žmonės ruošia svanišką druską, spaudžia ir parduoda sūrius, medžioja. Apie vykdomą ūkinę veiklą paliudija išdirbti žemės ploteliai, į gatvelę išmestas mėšlas, kuris maišosi su lietumi ir srovelėmis teka po kojomis…
Visgi kaimas labiau civilizuotas, nei gali atrodyti. Į jį vedanti kelio atkarpa jau asfaltuota, įvesta ir elektra. Kaime nuolat gyvena apie 70 šeimų, veikia mokykla, kavinė, kino teatras, tiesa, iš išorės jis labiau panašus į tvartelį.

Akmeniniai bokštai mena karus ir kraujo kerštą
Į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktas kaimas yra išskirtinis dėl išlikusių akmeninių bokštų, kurie datuojami VIII-IX a. Pasienio gyventojams, nuolat puldinėjamiems atėjūnų, bokštai su siauromis šaudymo angomis buvo puiki vieta pasislėpti, užsibarikaduoti viršutiniame aukšte. Ginantis ant įsibrovėlių galvų buvo pilamas netgi karštas degutas. Aukštutinė Svanetija niekuomet nebuvo užkariauta, šio krašto gynybai talkino ir pati gamta.
Į neseną krašto istoriją bokštai įėjo kaip pagarsėjusios kraujo keršto tradicijos liudytojai. Nuo keršytojų vyrai galėjo daug metų slapstytis bokštuose. Šimtai vyrų ir jaunuolių kasmet žūdavo nuo beprasmės šeimų priešpriešos, jų gedintys praktiškai nenusivilkdavo juodų drabužių. Neįtikusieji, prasikaltusieji, žmoną ar seserį nuskriaudusieji buvo persekiojami iki kraujo kerštas nebūdavo įvykdomas. Ir tai, pasak gido, nesenas reiškinys. Jis parodė tuščią namą, kurio gyventojai po mirtimi pasibaigusio kivirčo buvo padeginėjami, jiems grasinama, todėl privalėjo išsikelti iš šių kraštų.
Mestijos mieste vienos senos giminės palikuonys patiki raktą nuo akmeninio bokšto, patys atkakliausi nukeliamomis kopėčiomis pasiekia jo viršų ir mojuoja esantiems apačioje pro šaudymo angas. Mūsų gidas Tengizas pasakoja, kad kiekviena šeima, be bokšto, turėjo ir savo maldos koplyčią bei kapines.

Gyvenimas pagal nerašytas taisykles
Unikali patirtis buvo praverti turtingos Margijani šeimos per daugybę amžių išlikusio trijų aukštų akmeninio namo duris, apžiūrėti buities rakandus, meniškai išraižytus baldus. Neįtikima, kad namas statytas XII a., o baldai ir indai išlikę iš XVI a. Jame nuolat gyvendavo trys kartos, per 30–40 asmenų šeima dalindavosi viena patalpa su karvėmis ir veršeliais, kurie žiemą savo kūno šiluma apšildydavo viršuje gardų įrengtus žmonių gultus. Buvo ir gyvenimui vasarą pritaikyta patalpa, ir atskiri kambariai jaunavedžiams bei gimdyvėms. Pagimdžiusios moterys tik po 40 dienų galėdavo įžengti į bendrą patalpą, tuomet krikštydavo ir kūdikį. Susilaukti dukters buvo laikoma nelaime, nes jaunikiui kraitį tekdavo išmokėti žeme. Tie, kurie turėjo daug žemės, turėjo ir daug šieno gyvuliams, todėl šeimos stengėsi ją išlaikyti savo rankose. Senais laikais pasitaikę atvejų, kuomet moteriškos lyties naujagimių tiesiog atsikratydavo… Pagal svanų tradicijas jauniausias šeimos sūnus turėdavo likti su tėvais, o marti – juos prižiūrėti ir slaugyti.
Šiame name-muziejuje apžiūrėjome ir maisto podėlius, ir rūsio patalpą, skirtą kalėjimui. Šioje vietovėje nebuvo nei teisėjo, nei policijos, tačiau griežtai buvo laikomasi visuomenėje priimtų taisyklių. Vienutėje buvo uždaromas šeimai prasikaltęs, apsivogęs žmogus, kuris kaltę turėdavo išpirkti darbu.
„Sunkus gyvenimas atkampioje vietovėje diktavo nerašytus įstatymus, tik dabar atvykusiems turistams čia viskas gražu, ir elektra įvesta, už ją gyventojams nereikia mokėti. Visi, kurie gimė čia, nuo mažens turi pasieniečių statusą, yra įsipareigoję saugoti ir ginti šią teritoriją, – pasakojo Tengizas. Išgarsinus kraštą, daug turistų atvyksta jo aplankyti, pamažu iš kitų vietovių sugrįžta ir jaunimas.
Gidas laisvu laiku pasiūlė apsilankyti vietinio režisieriaus namuose ir pažiūrėti tarptautinių apdovanojimų pelniusį filmą „Svanas“, kad suprastume kalnuotosios Svanetijos išskirtinumą, šio krašto gyventojų papročius ir rūsčią realybę.
Kratomės galimybės visam laikui likti čia, nors puikaus vietinio folkloro ansamblio, propaguojančio polifoninį dainavimą, vadovas kitą dieną grupės moterims žada kastingą. Pasidžiaugiame, kad gyvename Lietuvoje, kur turime įvairių pasirinkimų ir galime naudotis savo teisėmis.
Prisiminimui kiekvienas į lagaminus įsidedame po krepšelį taip vertinamos svaniškos druskos su prieskoniais. Kai ji baigsis, bus proga vėl sugrįžti į Svanetiją, kurioje apsilankyti svajoja ir patys tbilisiečiai. Nors Mestijoje matėme nedidelį oro uostą, į kurį atskrenda lėktuvai ir iš sostinės, dažnas kartvelas per savo gyvenimą taip ir nepasinaudoja tokia galimybe.
Užtat gatvėse, kalnų takeliuose sutinkame nemažai kiniečių, o gal korėjiečių, kurie pėsčiomis vaikštinėja parengtais maršrutais, tyrinėja apylinkes ir fiksuoja kvapą gniaužiančius vaizdus.
Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 41.
Bus daugiau
Dalė Lazauskienė