Sveiki atvykę į Sakartvelą! (I)

Šią šalį įsimylėti lengva – Gruzija arba Sakartvelas moka stebinti, apsukti galvą dėmesiu ir pakiliais tostais, svetingai sutinka, giliai paliečia ir jausmingai palydi. Palikus širdį aukštai kalnuose, sunku ją susigrąžinti ir pasveikti nuo meilės apžavų ir prisiminimų. Todėl turizmo verslas Sakartvele klesti, išskirtinį pietiečių nuoširdumą ir šilumą patyrę lietuviai užpildo iš Vilniaus į Kutaisį skrendančius lėktuvus, kad vėl ir vėl sugrįžtų ten, kur jaučiasi laukiami ir pagerbti…

Magnetas, kuris traukia keliautojus iš Lietuvos
Gegužę pasitaikė proga patyrinėti dar nematytus Sakartvelo kampelius kartu su keliautojų grupe iš Alytaus. Tarp mano bendrakeleivių buvo keletas, kurie į šią šalį vyko ne pirmą kartą.
Kelionės organizatorius Romualdas Ambroževičius ketinančius keliauti dar žiemą pakvietė į susitikimą su savo bičiuliu, gidu Tengizu Nakopija, kuris pristatė būsimą maršrutą, žadėdamas: „Linksmos a-Tost-ogos. Eik tu saaau!!!“  Pernai jo lydimi alytiškiai pažino klasikinį Sakartvelą su sostine Tbilisiu, šiemet buvo suplanuota iš Kutaisio pasiekti Aukštutinės Svanetijos kalnus, po to nuplauti kelionės dulkes ir nuovargį Juodojoje jūroje.
Daugiau nei 1200 kilometrų ilgio maršrutas vinguriavo per Imeretijos, Samegrelo – Žemutinės Svanetijos, Račos – Lechumio, Aukštutinės Svanetijos bei Adžarijos regionus. Kiekvieną dieną pakeliui į nakvynės vietas žvalgėmės į kaimus, gėrėjomės žaliuojančiais slėniais, šimtais upelių, sustodavome prie iš kalnų ištekančių krioklių, iš tolo žvelgėme į uolėtas ar snieguotas viršukalnes, serpantinais kilome vis aukštyn, širdis nusirisdavo į užkulnius siauruose posūkiuose, sustodavome pasimankštinti ir užkąsti iš anksto užsakyto maisto: vietinėse kavinėse mums patiekė keptų upėtakių, charčio sriubos, chačiapurių, kavos.

Egzotika ir įspūdžiai – tiesiog kelyje
Įsimintiniausi pietūs, kai pas vietinius gyventojus nusipirktu paprastu maistu – katvelietiška duona, pomidorais, sūriu – dalinomės kalnų aikštelėse ant stalą atstojančių riedulių: aukštai virš perėjos tarp debesų ar ant sraunios upės skardžio… Teko ragauti ir stebuklingai atjauninantį mineralinį vandenį, trykštantį tiesiai iš geizerio nuostabiame gamtos kampelyje, čia veikusi gydykla vis dar neatstatyta po to, kai buvo nuniokota bombos sprogimo.
Gidas, vairuotojas ir dvasinis vedlys Tengizas, į kurį kreipėmės tiesiog Tengo, mokėjo mus nustebinti, buvo paruošęs daugybę į programą neįtrauktų siurprizų su proga ir tiesiog pramogai, todėl nuostaba, humoras, gera nuotaika ir daug patyrusio žmogaus išminties perlai visą savaitę mus lydėjo nelengvoje kelionėje pristatydamas populiarius objektus ir neturistinius maršrutus.
Gido teigimu, keliai buvo pradėti remontuoti M.Saakašvilio vadovavimo laikais. Jis rodo kalnų atkarpą, kurioje lietingu metu kelias pavirsdavo nepravažiuojamu purvu. Vairuotojams tekdavo naudotis budinčių tralų paslauga, jie lengvuosius automobilius perkeldavo į saugią vietą. Kelių teko matyti visokių: šiuolaikinį kelių juostų Šilko kelią, sutvarkytą Pasaulio banko investicijų lėšomis; prieš penkerius metus asfaltuotų kelių, kuriems jau reikia remonto; tik visureigiais įveikiamų bekelių, patvindytų ruožų.
Batumio, į kurį įvairių šalių verslininkus traukia didelis investavimo potencialas, gatvėmis riedėjo prabangūs automobiliai, atokesniuose regionuose eisme dalyvavo ir senų modelių, daužtos, be buferių, plikomis padangomis transporto priemonės. Atskirai būtų galima rašyti ir apie chaotišką kartvelų vairavimo kultūrą, nepaisant kelio ženklų.
Mūsų grupei pasisekė, kad prie vairo sėdėjo Tengo. Kaip nepasitikėsi žmogumi, kuris vairuoja nuo keturiolikos metų, žino kiekvieną pavojingą posūkį ir nusileidimą, jaučia savojo „Mercedes“ galimybes, nes mažiausiai dvidešimt kartų per sezoną kursuoja kalnų serpantinais, be to, yra įgijęs ir europines teises.
Pavojinguose kelių ruožuose kasmet pasitaiko žūčių. Žuvusiems statomi kryžiai, paminklai, pro šalį važiuodami giminaičiai, bičiuliai sustoja, uždega po žvakę, pasako tostą ir už jų atminimą išgeria vyno.
Važiuodami per vieną gyvenvietę, matėme, kaip visas kaimas renkasi į laidotuves atiduoti pagarbą velioniui, kelias į jo namus buvo numėtytas rožių žiedais. Gido teigimu, didelę svarbą kaimų bendruomenėse vis dar vaidina glaudi kaimynystė. Ištikus nelaimei, mirus žmogui, kaimynai pirmieji atskuba į pagalbą, padeda kuo kas gali: sutvarko namus, paruošia šarvojimo vietą, gamina maistą. Megrelijos regione velionis prie karsto artimųjų vis dar apraudamas žodžiais, kurie jį pažinojusiems drasko širdis. Kiek kitaip reaguojama į mirtį Kachetijoje, kur pasikliaujama Dievo valia.
Pro šalį bėgant kartvelų kasdienio gyvenimo vaizdeliams, akys fiksavo ne vieną europiečiams neįprastą detalę ar paradoksą. Sakartvelo regionuose dar daug kur išlikę apgriuvusių namų, apleistų visuomeninės ir kitos paskirties pastatų. Likimo valiai palikta surūdijusi technika stovi kiemuose, priekalnių aikštelėse, niekas nesuka galvos dėl jos surinkimo į metalo laužą. Toks įspūdis, kad vietiniai gyvena be draudimų, taisyklių, laisvė tvyro tiesiog ore, akivaizdžiai ja mėgaujasi gyvuliai. Daugybė laisvai besiganančių karvių klajoja kalnų pakelėmis, kažkokiu būdu į namus sugrįždamos tik skanėstų. Atsipalaidavusios kiaulės ir šunys tingiai šildosi prieš saulę važiuojamojoje kelio dalyje ir vangiai reaguoja į vairuotojų šūksnius. Gyvuliai už vartų įprastas vaizdas net ir Megrelijoje (Samegrelo), kur gyvenimo lygis yra aukštesnis, namai dailūs, kiemai sutvarkyti, žolytė nupjauta (greičiau nurupšnota gyvulių), žydi gėlės.

Populiariausi mitų išgarsinti maršrutai
Šalis yra pasirengusi turizmo paslaugas siūlyti visus metus: vasaros sezonu galima ilsėtis Batumio kurorte prie Juodosios jūros, keliauti po nacionalinius parkus, kopti į kalnus, išbandyti raftingą srauniomis upėmis, paplaukioti laiveliais, lankyti gamtos, istorijos ir architektūros paminklus, susipažinti su kartvelų kulinariniu paveldu, žiemą pasigydyti balneologiniuose kurortuose, paslidinėti. Visur esi laukiamas, su meile ir šiluma sutinkamas, apšokinėjamas, žmonės tau rodo tai, ką turi geriausio.
Iš privalomų aplankyti objektų Kutaisio centre esantis Kolchidės fontanas su auksu spindinčiomis avinėlių, ožių, žirgų, liūtų, tigrų, raitelių skulptūromis reprezentuoja Sakartvelo istoriją. Gidas primena, kad šios skulptūros sukurtos pagal archeologinių tyrinėjimų metu aptiktus radinius. Jie liudija Sakartvelo teritorijoje nuo XIII a. iki I a. pr. Kristų gyvavusios senovės Kolchidos karalystės istoriją, mums geriausiai žinomą iš mitų apie Jasoną, argonautų laivą ir Medėjos dėka pagrobtą Aukso vilną.
Tai, kad pasakojimas apie Aukso vilną turi realų pagrindą, dar kartą išgirstame viešėdami Račoje, šeimininkas, pas kurį apsistojame, ne tik drožia medį, bet ir kolekcionuoja kalnuose rastus mineralus, archeologinius radinius. Jis papasakoja, kaip senovės gruzinai kalnų upių srovės išplaunamus aukso gabalėlius sugaudydavo naudodami avies vilną.
Ne vienas Sakartvelo kampelis alsuoja istorija ir padavimais. Kumistavi urve, esančiame už 20 kilometrų nuo Kutaisio, dairomės, kurioje iš stalagmitais ir stalaktitais puoštų salių galėjo kalėti grandinėmis sukaustytas titanas Prometėjas.
Martvili kanjone besiirstydami guminėmis valtimis tarp aukštų uolų, kriokliukų ir augalų girliandų, bandome įsivaizduoti, kaip čia prieš milijonus metų vaikščiojo dinozaurai, to įrodymas kanjone rasti šių milžinų ir pirmųjų žmonių kaulai. Pro uolas ir ryškiai žalią lapiją prasiskverbiantys vakarinės saulės spinduliai prieblandoje kuria mistišką vaizdą, dar kiek – ir laiko ratas perkels atgal į praeitį.
Vieni iš lankomiausių objektų Sakartvele – prieš daugybę amžių statyti vienuolynų kompleksai ir cerkvės. Krikščionybė į Sakartvelą atėjo dar IV amžiuje su šventąja Nino. Jos atneštas kryžius – sukryžiuotos vynmedžio šakelės – iki šiol yra Sakartvelo stačiatikių bažnyčios simbolis. Gerbdami kartvelų religinius jausmus, apsilankome ir jiems svarbiose sakralinėse vietose – Bagrati katedroje, Nikortsminda katedroje, Devynių Kryžių kalne, nuostabą kelia per amžius jose išsaugotos šventųjų relikvijos.
Bus daugiau.
Dalė Lazauskienė