Susigrąžinto laiko blyksnių šviesoje – apnuoginta siela

Kiekvienas susitikimas su nauja knyga, jos autoriumi – įsimintina akimirka. Tokia įsimintina tapo ir pažintis su į Justino Marcinkevičiaus biblioteką atvykusia eseistikos knygos „Susigrąžinto laiko blyksniai“ autore Violeta Tapiniene. Jos mintys apie laiką, likimą, netektį, lemties paradoksus – tarsi blyksniai iš praeities, kupini jautrių prisiminimų, išminties ir žvilgsnio į tai, kas iš tiesų yra svarbu.

„Ką tu galvoji taip rašydama?“

Violeta Tapinienė – knygos „Susigrąžinto laiko blyksniai“ autorė.

J. Marcinkevičiaus bibliotekoje viešėjusi ir savo naujausią kūrybą neseniai pristačiusi rašytoja Aldona Ruseckaitė visus paragino: „Prie horizonto atsigręžk“ (taip vadinasi ir jos poezijos knyga). Dažniausiai tą horizontą suvokiame kaip skirtį tarp būties ir nebūties, todėl šis atsigręžimas – tarsi viso gyvenimo ar bent atskirų jo etapų apmąstymas. Atrodo, kad Violetos Tapinienės knyga „Susigrąžinto laiko blyksniai“ ir yra būtent toks atsigręžimas – įtaigus, atviras, apnuogintas, bet neretai netgi apie labai rimtus dalykus šmaikščiai, su humoru papasakotas. V. Tapinienė neslėpė, kad ir dalindamasi tais blyksniais socialiniuose tinkluose, ir jau išėjus knygai, sulaukdavo nuogąstavimų: „Ką tu galvoji taip rašydama?“, „Aš taip tikrai niekada negalėčiau…“
Kaip dažnai tik į Amžinybę iškeliavus artimajam susizgrimbame tiek daug jo nepaklausę, neišklausę, neišsikalbėję. Pasak V. Tapinienės, ir jos sūnus, perskaitęs „Susigrąžinto laiko blyksnius“ pasakė: „Eik tu, mama, aš nieko nežinojau.“ O ir pati vylėsi, kad tie blyksniai ir anūkams padės geriau pažinti, suprasti gyvenimą. Tiesa, prisipažino autorė, savo mamai šios knygos neparodžiusi ir net nepasakiusi, kad ją parašė. „Ir pasakysiu kodėl, – atviravo ji, pasitelkdama humoro gaidelę. – Ji perskaitytų visą tą dalį, kur yra apie ją, ir sakytų: tai čia apie mane? Tik tiek? Tai čia apie visą mano kelionę, apie mano šitą siaubą iš Sibiro tik tiek? Ar tau aš nieko nepasakojau?… Aš tyliai, ramiai, kaip pelė, palindau po šluota ir neparodžiau. Dabar užpirksiu mišias ir paprašysiu, kad kunigas Julius Sasnauskas su manimi pasikalbėtų, ar aš gerai padariau, ar ne…“

Kiekvienai situacijai reikia naujo scenarijaus
V. Tapinienė tikina, kad „Susigrąžinto laiko blyksniai“ nėra autobiografinė knyga. Pasak jos, tai tik blyksniukai, ištraukti iš jos gyvenimo, iš įstrigusių jaunystės laikų, iš vieno vakaro akimirkos, iš šviesios valandos. Ir pašmaikštauja, kad kai kas nors ją pavadina rašytoja, ji pasiuntanti. „Aš iš esmės esu mokytoja ir ja pasiliksiu iki gyvenimo galo. Ta knyga gimė iš visiško atsitiktinumo arba iš labai sudėtingos, kankinamai nedėkingos situacijos“, – atviravo moteris, prisimindama, kaip 24 metus slaugė labai sunkų insultą patyrusį, paralyžiuotą vyrą.
„Mes su vyru pabaigdavom dieną apie kokią 1 valandą nakties. Tada išgeriam kavą, pasižiūrim kokį nors filmą ar paklausom muzikos, jis užmiega ir aš einu į virtuvę. Einu į virtuvę pailsėti nuo savo – galėčiau dabar labai vaizdingai pasakyti, kad jūs visi čia manęs labai gailėtumėt – nuo savo gyvenimo. Bet iš tikrųjų, aš einu, nes aš nenoriu miego. Ir tada pradėdavau rašyti – kas tuo metu ateidavo į galvą. Tas gyvenimas buvo labai sunkus. Jeigu nebūčiau „išsidirbinėjusi“, būčiau visą laiką susiraukusi, nervinga, būčiau pati nusibaigusi anksčiau už jį. Kai iš tokios truputį skraidančios padebesiais esi nuleista dar giliau negu ant žemės, tu turi keisti tą situaciją, keisti savo vaidmenį, – pasakojo V. Tapinienė. – Aš manau, kad kiekviena situacija tiesiog reikalauja sukurti naują scenarijų, užsidėti naują kaukę. Ir tada tu sugebi išeiti iš bet kurios situacijos. Tu nesėdi, neverki, nedejuoji kažkam ant peties, bet tvarkaisi su savimi. Ir kai manom, kad kas nors mus gali išgelbėti – esam juokingi. Tik patys galim save išgelbėti. Nebeieškokime, kaip rašė poetas Algimantas Mackus, mes nieko nesurasime, kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai.“

Knygoje – ne vien feisbuko įrašai
Pasak V. Tapinienės, ji niekada nesiruošė rašyti knygos. „Aš tiesiog išmokau rašyti feisbuke, – šmaikštavo ji. – Pradėjau rašyti tuos postus – tai, kas tuo metu toje situacijoje šovė į galvą: tai apie kokį įvykį su vyru, tai grįžo koks prisiminimas iš vaikystės, tai koks iš pirmos meilės. Sėdi ir aprašai.“ Labai greitai ėmė gausėti šiais įrašais besidominčių feisbuko draugų.
O tada 2023-iųjų liepą ji sulaukė skambučio iš „Tyto alba“ leidyklos. „Žiūrėkit, Violeta, mes norim atspausdinti jūsų knygą, – netikėtą pokalbį prisiminė ji. – Sakau: aš neturiu knygos. Aš nerašau knygos. O man sako: paimsim viską iš feisbuko, sudėsim ir bus knyga. Jeigu aš to padaryti nemoku, tai jie išims puslapiais „ant popiero“. Ir tada aš pradėjau vartyti tuos popierius. Aš ten nieko nematau, kas būtų panašu į knygą. Skambinu ir sakau: čia nėra jokios knygos. O man siūlo gerai pasižiūrėti, dėti viską. Ne, aš negaliu dėti visko. Čia kažkoks jovalas. O mane tikina – labai gerai, kad jovalas, kad nėra siužeto…“
Vis dėlto derybos su „Tyto alba“ baigėsi leidyklos naudai. Tiesa, pasak V. Tapinienės, reikėjo 100 puslapių išmesti ir parašyti naujus. Jie gimė irgi gana netikėtai. Vakare užsukus pas mamą, žvilgsnis užkliuvo už ten stovinčio močiutės dovanoto seno pianino „Belarus“. „Buvau išmokusi pagroti porą kūrinių – tango „La cumparsita“ ir „Elizai“, kad galėčiau pasirodyti draugų kompanijoje, – juokavo knygos autorė. – Prisiminiau istoriją, kaip močiutė dovanodama pinigus primygtinai liepė nusipirkti pianiną, nors tuomet neturėjome nei sofos, nei sekcijos…“ Ir šie prisiminimai lyg ta nuo kalno paridenta sniego gniūžtė ėmė apaugti iš atminties grįžtančiais vis naujais ir naujais buvusio laiko blyksniais. „Greitai sugirdžiau mamai vaistus, pasakiau, kad turiu skubių reikalų ir grįžusi namo visą naktį rašiau…“ Rašė dar ir antrą, ir trečią naktį. Taip atsirado daugiau nei trečdalis knygos, visa jos pradžia. Ir tik paskui feisbuko įrašai. „Keista, kad ji sulaukė populiarumo…“ – tarstelėjo knygos autorė. Šią dvejonę čia pat įtikinamai išsklaidė kartu su Violeta į biblioteką atvykusi jos jaunystės draugė Janina Pranaitytė (nuo 1962 metų esanti daugelio tų blyksnių liudininkė, kai kurių – ir dalyvė), primindama kitą bičiulės pasakymą: „Aš niekada nemaniau, kad jaunystėje visai kitas gyvenimas. Visas gilumas, skausmas ir pergyvenimai yra dabar, mūsų laike.“

Nesiekė nei primeilinti, nei patikti
Betarpiškumas – taip ir knygos skaitymą, ir bendravimą su V. Tapiniene apibūdina jos gerbėjai. Pokalbis atviras, įtaigus, pasakojimas paįvairintas pašmaikštavimais. Knygos autorė prasitarė girdėjusi teigiant, kad ji koketuojanti su skaitytojais. Išgirdusi tokį vertinimą, sako net atsivertusi Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kad pasitikslintų, kas gi tai yra. „Parašyta: noras prisimeilinti, noras patikti. Tai aš neturėjau tokių norų nei prisimeilinti, nei patikti, nei nepatikti“, – tikino V. Tapinienė, pasvarstydama, kad galbūt kai kuriems žmonėms nelabai suprantama jos natūra, kalbėsena. Tačiau prisipažino, kad tokio betarpiško bendravimo su skaitytojais ji mokėsi iš Renesanso laikų prancūzų rašytojo Fransua Rablė, vieno įdomiausių žydų rašytojo Šolom Aleichem. „Nu negaliu, mielieji, negaliu toliau rašyti. Anūkėliai laukia nesulaukia. Kad jūs žinotumėt, kokie jie man brangūs. Dabar truputį palaukite, tada aš su jais užsiimsiu, o po to vėl jums parašysiu“, – Š. Aleichem apysakos ištrauką pacitavusi V. Tapinienė neslėpė žavėjimosi tokiu kalbėjimu su skaitytojais bei šių autorių įtakos jos pasakojimo stiliui.
Susitikime V. Tapinienė ne tik nuotaikingai pasakojo apie 36-erius savo mokytojavimo metus, prisiminė pirmąją mokytoją, iki šiol tebesitęsiančius ryšius su daugeliu mokinių, užsiminė apie dar neaprašytus gyvenimo kelionės blyksnius, perskaitė keletą ištraukų iš „Susigrąžinto laiko blyksnių“. „Galvoju ir galvoju, na dėl ko mes vis dar mylime vienas kitą… Ir atrandu, kad egzistuoja menkos priežastys. Pirma – mes dar nepažįstame vienas kito kaip nulupto… Antra … Trečia…“ Norite tiksliau sužinoti apie šias priežastis –atsiverskite „Susigrąžinto laiko blyksnius“. Ir, pasak jos autorės, „jeigu kokią liūdesio valandą ji padės jums truputėlį prasiblaškyti, apie ką nors pagalvoti, ploju katutėm. Jeigu perskaitysit ir apie nieką nepagalvosit, tai, žinokit, irgi bus geras laikas, tuščiai praleistas ramus, geras laikas.“ O gal pabandykit dar kartą atsiversti ir perskaityti knygoje esančią „Geros nuotaikos maldelę“…
Aldona Milieškienė