Pakuonis – Panemunės knygnešių centras

Šių metų Prienų krašto šventės tema „Prienai – kur gamtos peizažai pasakoja istorijas“. Šia proga pakuoniškiai, parengę straipsnių ciklą, gražiai papildantį šventės temą, kviečia pažinti ir Pakuonio krašto istoriją. Pirmasis straipsnių ciklas pasakoja apie tai, kaip Pakuonis tapo Panemunės knygnešių centru.

Pakuonio pagrindinės mokyklos sodelyje skulptūra, skirta Pakuonio krašto knygnešiams. Antanui ir Felicijai Bajoraičiams, Juozui Šmulkščiui ir daraktoriui Mykolui Lažanauskui atminti.

Knygnešiai, spaudos gabentojai iš užsienio ir jos platintojai per 1864–1904 lietuvių spaudos draudimą. Knygnešių veiklą skatino Didžiosios Lietuvos lietuvių poreikis skaityti gimtąja kalba (19 a. viduryje ja skaitė iki trečdalio, amžiaus pabaigoje – apie pusę lietuvių). Buvo gabenama Mažojoje Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista spauda.
Mažesnė jos dalis Didžiąją Lietuvą pasiekdavo paštu vokais arba buvo pergabenama per Rusijos–Vokietijos imperijų sieną pasienio gyventojų, turėjusių legitimacinius bilietus – terminuotus leidimus sienai pereiti. Dažniausiai Didžiosios Lietuvos knygnešiai pereidavo sieną nelegaliai. Mažojoje Lietuvoje nupirkę spaudos, nešdavo ją per sieną ryšuliuose į Rusijos imperijos teritoriją patys ir su talkininkais iš pasienio gyventojų iki įrengtų tarpinių punktų – slėptuvių. Nuo pasienio spauda dažniausiai arkliais ir traukiniais buvo vežama į tuos punktus, iš kurių ją paėmę nešėjai platindavo patys arba parduodavo specialiai tuo užsiimantiems žmonėms. Draudžiamosios lietuvių spaudos platintojai paprastai veikė savo, vėliau ir platesnėje apylinkėje, namuose įsirengdavo kelias slėptuves. Pragyvenimui spaudos gabentojai vertėsi ir kontrabanda, platintojai – smulkiąja prekyba ir amatais.

Stogastulpis Girininkų kaime (buvęs Pakuonio valsčius, dabar Kauno rajonas), skirtas knygnešiui Petrui Varkalai 1872–1941. Jame iškalti žodžiai: „Palaimink šią tėviškės žemelę šventą ir naštą knygnešių ir ištremtųjų kančią, ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių.

Knygnešių veikla buvo pavojinga, nes sieną saugojo trys Rusijos imperijos Finansų ministerijos žinybos: pasienio sargybos Virbalio, Tauragės (nuo 1893 dar ir Gargždų) brigados, kurios skirstėsi į skyrius, rinktines ir postus (kordonus; jie buvo išdėstyti 1–2 linijomis 7,5 km pločio pasienio juostoje), akcizo sargyba (veikė 22–53 km pločio pasienio juostoje už pasienio sargybos kontroliuojamos zonos) ir muitinės (joms sargybiniai perduodavo sugautus knygnešius ir draudžiamąją spaudą). Knygnešius gaudė žandarai ir policija.
Knygnešius telkė knygnešių ir lietuvių spaudos leidimo draugijos ir organizacijos – Valančiaus lietuviškų knygų leidimo ir platinimo organizacija (1867–70), 1883–86 – mėnraščio Aušra redakcija (1883–86), Garšvių draugija (1883–95) ir kitos (knygnešių organizacijos).
Spaudos draudimo metais Pakuonis buvo vienas iš svarbesnių Panemunės knygnešių centrų. Knygnešių judėjimas Pakuonio krašte prasidėjo apie 1889–1890 m. Vienas pirmųjų apylinkės knygnešių buvo kunigas Pranciškus Bučys. Jam išvykus, į Pakuonio parapiją 1894 m. buvo perkeltas vikaras knygnešys Juozas Šmulkštys. Jis čia surado pasekėją, smulkųjį verslininką, knygnešį Antaną Bajoraitį. Pirmą kartą Pakuonio vardas lietuviškoje

Lietuvos spaudos laikotarpiu (1864–1904) Pakuonyje veikusi daraktorių mokykla. Slaptoji mokykla, kurioje mokytojai – daraktoriai vaikus mokė gimtosios Lietuvių kalbos. Išskirtinis reiškinys pasaulio švietimo istorijoje. Nuotrauka šių laikų.

spaudoje nuskambėjo 1897 m. sausio mėnesį „Ūkininke“ (rašoma – „Ūkinįkas“): „Iš Pakuonio, Suvalkų gubernijos. Mūsų bažnytkiemyje tapo uždėta katalikiška krautuvė, kurios ligšiolaik nebuvo. Pakuonio žydeliai dabar rėkia „gevalt“, nes daugumas eina pirkti į naują krautuvę. Gaila, kad tik naujas mūsų pirklys, nors iš prigimimo lietuvis, kur galėdamas kalba lenkiškai ir skaito lenkiškus laikraščius. Mat, jis kelis metus yra pabuvęs prie Pakuonio bažnyčios, tai jau ir į lenką pavirto. O gaila! Kad būtų tikras lietuvis, pas jį da labiaus eitų pirkti“. Taip pat knygnešių tarpe minimas Būčkiemio kaime gyvenęs siuvėjas Juozas Garmus, į knygnešystę įsitraukęs apie 1896 metus ir įtraukęs nemenką būrį savo giminaičių. Povilas Garmus pedagogas knygnešys, Prienų ,,Revuonos“ mokyklos

Senas svirnas išlikęs buvusioje Juozo Garmaus sodyboje Būčkiemio kaime.

įkūrėjas, Jurgis Garmus, Pranas Garmus, Simanas Garmus, Mikalojus Garmus. Pakuonio valsčiuje žinomi ir kiti knygnešiai: Pakuonio kapinėse palaidotas knygnešys ir daraktorius, liaudies drožėjas Pranciškus Zykus, Pakuonio vikaras Juozas Jankauskas, daraktorius Mykolas Lažanauskas, pramintas Suvalkijos knygnešių karaliumi Juozas Kancleris, kunigas Juozas Laukaitis, aušrininkas Kazys Aglinskas, Antanas Tamošiūnas ir kiti. Pakuonio valsčius tuo metu buvo labai didelis ir ribojosi net su Kauno Panemunės valsčiumi, todėl verta paminėti ir Girininkų kaime Pakuonio valsčiuje veikusius knygnešius Petrą Varkalą su žmona, taip pat tautos švietėjas ir tautos žadintojas Juozas Kairiūkštis.

Knygnešių Antano ir Felicijos Bajoraičių namas Pakuonyje. Šių laikų nuotrauka.

„Anų laikų kovotojai su knygų ryšulėliais ant kupros pirmieji pradėjo ruošti dirvą nepriklausomybei. Jie pirmieji ėmė skleisti žmonėse mintį ir supratimą, kad reikia numesti sunkų rusų priespaudos jungą“ – kunigas knygnešys, Lietuvos kariuomenės kapelionas Julijonas Kasperavičius.

Parengta pagal Pakuonio mokyklos kraštotyros muziejaus informaciją
Parengė: Audrius Gelčys ir Ona Zmejauskienė
Partneriai: Pakuonio mokyklos kraštotyros muziejus, Pakuonio seniūnija, Pakuonio pagrindinė mokykla