Dezinformacijos tendencijos keičiasi: kaip nepakliūti į spąstus?

Atspari visuomenė – stipri valstybė

Pastaruosius penkerius metus regione netrūko krizinių situacijų, o jų akivaizdoje pastebimai suaktyvėjo ir dezinformatoriai. Net ir krizėms pasibaigus ar susilpnėjus, priešiškos jėgos „nesnaudžia“, jos greitai prisitaiko prie nuolat besikeičiančių aplinkybių ir atranda naujų kelių dezinformacijos sklaidai. Budrūs turime būti ir mes, tad apie tai, kokios dezinformacijos tendencijos pastebimos šiuo metu ir ko galime tikėtis netolimoje ateityje, kalbamės su atvirų šaltinių žvalgybos specialistu, VšĮ „Pilietinės iniciatyvos” bendraįkūrėju Luku Andriukaičiu.

Atvirų šaltinių žvalgybos specialistas, VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“ bendraįkūrėjas Lukas Andriukaitis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

– Gerbiamas Lukai, pastaruosius metus jau įpratome vadinti kriziniais metais, o, kaip žinia, krizės, ekstremalios situacijos yra langas dezinformacijai. Kaip keitėsi dezinformacijos tendencijos, palyginti su prieškriziniais metais?
– Pastebime, jog pastaraisiais metais pasikeitė pats dezinformacijos fokusas. Šiuo metu labiau bandoma fokusuotis į vidinius šalies piliečius dezinformacijos sklaidai. Kitaip tariant, Rusijos medijų rinka Lietuvoje sistemingai menksta, daugiau atsiranda tikrų ir netikrų „vietinių veikėjų“, kurie užsiima dezinformacijos platinimu.
– Gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje, o prie pasikeitusių aplinkybių greitai prisitaiko ir priešiškos jėgos. Pandemija jau praeityje, migrantų krizė, nors ir tęsiasi, bet ne tokiais mastais, nuo karo Ukrainoje pradžios taip pat jau prabėgo 3-eji metai, tad ir dezinformatorių naratyvai pasikeitė. Kokios dezinformacijos tendencijos pastebimos dabar?
– Labai geras klausimas, į kurį sunku atsakyti. Iš esmės dezinformacijos naratyvai keičiasi labai dažnai ir greitai, priklausomai nuo situacijos ar jos tikslų. Tie naratyvai būna ir ilgalaikiai, ir mažesni, skirti sustiprinti tuos didžiuosius naratyvus, kurie iš esmės nesikeičia metų metus. Turbūt dar nuo Sovietų sąjungos žlugimo pastebime dezinformacijos naratyvus, susijusius su NATO, vakarų šalių vienybės menkinimu, taip pat bandymu paneigti buvusių Sovietų sąjungos šalių laisvės reikšmę. Šalia jų atsiranda ir opurtunistiniai naratyvai, kurie priklauso nuo to, kas tuo metu vyksta. Pavyzdžiui, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo fokusuojamasi į siekį sumažinti paramą Ukrainoje ir tas sistemingai daroma iki šiol. Dabar, besikeičiančių sankcijų kontekste, galima tikėtis daugiau žinučių, jog, neva, tos sankcijos daro daugiau žalos Lietuvai ir apskritai Europai nei pačiai Rusijai.
– Keičiasi ne tik naratyvai, bet ir sklaidos priemonės, juolab kad modernėja ir technologijos. Kokie sklaidos būdai dabar populiariausi?
– Taip, priešas nemiega, jis išnaudoja visus įmanomus būdus. Vienas iš jų – tai dirbtinio intelekto sugeneruotos arba valdomos netikros paskyros socialiniuose tinkluose. Kitas populiarus dalykas, ką ir minėjau, tai vidinių gyventojų resursų panaudojimas. Žiniasklaidoje jie dažnai vadinami penktąja kolona, bet apskritai tai yra prieš valstybę nusiteikę asmenys, kurie sistemingai vykdo priešiškai valstybei naudingą veiklą. Jie dažnai apsimeta laisvo žodžio šalininkais, kitokios nuomonės turėtojais ir pan.
– Istoriškai taip jau susiklostė, jog Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, nuolat buvo dezinformatorių taikinyje. Pastaraisiais metais skiriamas ypatingas dėmesys visuomenės švietimui šiuo klausimu. Jūsų nuomone, kaip keičiasi mūsų gebėjimas identifikuoti priešišką netikrą informaciją? Kartais, stebint viešąją erdvę, susidaro įspūdis, kad žmonės jau nebetiki apskritai niekuo, net ir oficialia informacija.
– Netikėti viskuo, kas parašyta, iš esmės nėra blogas dalykas. Apskritai, to skeptiško vertinimo Baltijos šalių bendruomenė turi nemažai. Visgi, palyginti su kitomis Europos šalimis, skaitmeninio raštingumo srityje mūsų situacija yra ne pati blogiausia ir netgi viena geresnių, tačiau visada gali būti geriau.
– Atrodo, tiek daug kalbame, kaip nepakliūti į dezinformacijos spąstus, tačiau vis tiek yra nemažai žmonių, kurie į tuos spąstus pakliūva. Kur visgi yra dezinformacijos fenomenas, kad jos niekaip negalima išnaikinti?
– Jei Lietuva būtų autoritarinė šalis, tai išnaikinti dezinformaciją būtų labai paprasta, tereikėtų viską uždrausti, paliekant vieną politinį leidėją. Tačiau, gyvenant demokratinėje valstybėje, dezinformatoriams labai lengva pasislėpti po žodžio laisve. Tai yra natūralus procesas ir visose valstybėse tai vyksta. Tiesa, siekiant labiau užkardyti dezinformaciją, ir valstybės, ir Europos Sąjungos lygmeniu jau pradėta galvoti ir apie tam tikrus teisinius pakeitimus.
– Daug metų dirbate dezinformacijos stebėsenos srityje. Ar pagal dabartines pasaulio aktualijas, geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius galima nuspėti, kokių dezinformacijos naratyvų galime tikėtis Lietuvoje?
– Visuomet reikia stebėti aktualijas ir, atsižvelgiant į jas, pagalvoti, kaip jos gali pasitarnauti kitai pusei. Toks minties pratimas visą laiką pasiteisina. Žinoma, ne visada prognozės išsipildo, juolab kad tos naujienos greitai keičiasi, bet dalį tų žinučių galima nuspėti.
– Tikriausiai niekada nebus per daug kalbėti apie dezinformacijos atpažinimą. Dar kartą priminkite pagrindinius dalykus, kaip identifikuoti netikrą informaciją ir ką daryti ją pastebėjus.
– Pateiktą informaciją visuomet reikia vertinti atidžiai: atkreipti dėmesį į logines klaidas, kalbant apie skaitmeninę erdvę, reikėtų atidžiau pasižiūrėti į informacijos skleidėjo paskyras, ką ir kaip dažnai jis publikuoja, ar tikra jo nuotrauka. Čia, kaip tikrame gyvenime: jei tave kas nors užkalbino, tu domiesi, kas tai per žmogus.
Rimantė Jančauskaitė