Išmatuotas pilietinės galios indeksas: kiek pilietinės galios turi lietuviai?

Atspari visuomenė – stipri valstybė

Praėjusiais metais 1000 Lietuvos piliečių, tarp kurių – ir Prienų rajono savivaldybės gyventojai, dalyvavo jau keturioliktą kartą atliekamo Pilietinės galios indekso (PGI) tyrime. Pagal Lietuvos mokslininkų parengtą metodiką atliekamas tyrimas parodė, kaip 2024 m. keitėsi mūsų pilietinis aktyvumas, visuomenės požiūris į piliečių galią paveikti visuomenei ar atskiroms jos grupėms svarbius sprendimus ir kokia yra mūsų pilietinė galia.

Pilietinės galios indeksas reikšmingai nekito

Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė-Urbonavičienė.

Palyginus su praėjusių metų (2023 m.) tyrimo rezultatais, 2024 m. – pilietinės galios indeksas reikšmingai nekito – vidutinė indekso reikšmė 2024 m. buvo 36,8 balo (iš 100 galimų), o 2023 m. – 36,7 balo. Tačiau, žvelgiant į atskiras tyrimo sudedamąsias dalis, pastebimi nedideli pokyčiai.
Anot Pilietinės visuomenės instituto direktorės Ievos Petronytės-Urbonavičienės, kaip ir 2023-iaisiais, taip ir praėjusiais metais, lietuviai daugiausia domėjosi pasaulio naujienomis, labiau svarbūs tapo vietos reikalai. O, siekdami pagerinti padėtį visuomenėje, daugiausia gyventojų diskutavo apie politiką su kitais asmenimis, aukojo labdarai pinigų, daiktų arba kitaip parėmė asmenis, visuomenines organizacijas ar pilietines iniciatyvas, taip pat dalyvavo aplinkos tvarkymo talkose bei vietos bendruomenės veikloje. Tiesa, kaip pastebi I. Petronytė-Urbonavičienė, palyginti su 2023 m., pastebima, jog praėjusiais metais visuomenė tapo mažiau aktyvi pilietinėse veiklose. „Krizės metais pilietinis aktyvumas buvo šovęs į viršų, vėliau jis ėmė slūgti, bet, lyginant su prieškriziniais, 2019, metais, mes vis dar esame aktyvesni“, – sako Pilietinės visuomenės instituto direktorė. Ryšium su tuo, šiek tiek, tačiau nežymiai, sumažėjo ir potencialus pilietinis aktyvumas arba, kitaip sakant, piliečių nusiteikimas veikti, jei visuomenėje kiltų vienokia ar kitokia grėsmė.

Doc. Mindaugas Degutis.

Tačiau pastebima ir pozityvi tendencija – tai mažesnis rizikų, susijusių su pilietinėmis veiklomis, matymas, kuris ir nulėmė nors ir minimalų, bet šiek tiek paaugusį pilietinės galios indeksą. Žvelgiant į pilietinės veiklos rizikų vertinimą, matyti, jog 2024-aisiais, palyginti su ankstesniais metais, gyventojai mažiau buvo linkę sieti pilietines veiklas su įvairiomis rizikomis. Pavyzdžiui, 10 proc. mažiau respondentų manė, jog pilietiškai veikiantis žmogus gali būti palaikytas keistuoliu (tikėtina tai atrodė 46 proc. respondentų), 5–6 proc. mažiau buvo siejančiųjų pilietinę veiklą su grasinimais susidoroti, darbo praradimu ar aplinkinių įtarimais veikimu dėl savanaudiškų paskatų (tikėtinos tokios rizikos 2024-aisiais atrodė atitinkamai 37 proc., 34 proc. ir 52 proc. apklaustųjų), taip pat 4 proc. sumažėjo manančiųjų, kad pilietiškai veikiantis žmogus gali būti viešai užsipuolamas (44 proc.).
Kaip pristatymo metu pastebėjo dr. I. Petronytė-Urbonavičienė, rizikų vertinimas yra bene labiausiai 2024 m. pakitusi tyrimo dimensija. Svarbu ir tai, jog nuo 2007 m., kai buvo pradėtas matuoti PGI, kietųjų rizikų vertinimas pakrito 25–27 proc., o tai reiškia, kad pilietinė veikla tampa įprastu reiškiniu.

Visuomenėje yra savanorystės potencialas, bet…
2023 metais, atliekant pilietinės galios indekso tyrimą, daug dėmesio skirta gyventojų pasirengimo ekstremalioms situacijoms analizei: kiek gyventojai turi vandens ir maisto atsargų, ar yra aptarę veiksmų planą su šeimos nariais krizės atveju ir pan. Šiemet į šią temą mokslininkai pasižiūrėjo iš kitos pusės ir ištyrė, ar krizės atveju esame pasiryžę pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais bendruomenės nariais, įsitraukiant į savanoriškas veiklas.

Prof. Ainė Ramonaitė.

Tyrimo duomenimis, maždaug kas dešimtas (9 proc.) Lietuvos gyventojas teigia, kad tikrai prisidėtų kaip savanoris prie krizės suvaldymo veiksmų. Dar 44 proc. teigia, kad greičiau taip, nei ne. Anot Pilietinės visuomenės instituto eksperto, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docento Mindaugo Degučio, visuomenėje yra savanorystės potencialas, bet jam trūksta institucinio palaikymo. O tai, jog didžioji dauguma apklaustųjų ketina veikti individualiai arba drauge su šeima, draugais, kaimynais ir tik kas dešimtas prisidėtų prie nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos rodo, kad dauguma potencialių savanorių nežino institucinių veiklos kelių.
M. Degučio teigimu, tyrimas atskleidžia, jog ankstesnio savanoriavimo patirtis turi teigiamos įtakos ketinimams ateityje. O, kaip pastebi Pilietinės visuomenės instituto ekspertė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė, tie, kurie yra dalyvavę arba bent norėtų dalyvauti savanoriškoje veikloje taikos metu, yra labiau nusteikę savanoriauti ir krizės atveju.
Tai, jog, esant reikalui, lietuviai geba susitelkti, rodo ir ankstesnių krizių pavyzdžiai: COVID-19 pandemija, prasidėjęs karas Ukrainoje ir kt. Tačiau, kaip po PGI pristatymo vykusios diskusijos metu pastebėjo visuomenininkė, „Raudonojo Kryžiaus“ komunikacijos specialistė Luka Lesauskaitė, norint tinkamai pasiruošti veikti ekstremalios situacijos atveju, į NVO reikia ateiti jau dabar, nes savanorių „įvedimas“ į organizaciją reikalauja nemažai laiko ir žmogiškųjų resursų, o prasidėjus krizei ruoštis jau nebebus kada, reikės veikti.

Dr. Rūta Žiliukaitė.

Siekiant darnaus krizių valdymo yra svarbus ir visuomenės sutelktumas, piliečių tikėjimas, kad jie gali ką nors padaryti. Deja, nemaža visuomenės dalis jaučia visuomenės susipriešinimą, ypač, kalbant apie LGBTQ+ teises, COVID-19 pandemijos valdymo temas. Anot Pilietinės visuomenės instituto ekspertės dr. Rūtos Žiliukaitės, jokio visuomenės susipriešinimo pagal įvairias sritis nepastebi tik 13 proc. apklaustųjų.
Mokslininkų teigimu, gyventojų visuomenės susipriešinimas yra susijęs su jų požiūriu, kiek atvirai jie gali reikšti savo įsitikinimus ir pažiūras. Atlikta apklausa parodė, jog kiek daugiau nei pusė respondentų (51 proc.) mano, kad Lietuvoje kiekvienam leidžiama atvirai reikšti nuomonę ir įsitikinimus. Tačiau apie 34 proc. turi kitokią nuomonę. „Ir tas procentas nėra mažas, nes mes kalbame apie trečdalį Lietuvos populiacijos“, – sako dr. Rūta Žiliukaitė. Nors dauguma apklaustųjų yra užtikrinti, kad dėl savo pažiūrų neprarastų jiems artimų ryšių, tačiau dažniausiai įvardinama viešo savo nuomonės pareiškimo pasekmė – prieštaravimų sulaukimas, o 5 iš 10 respondentų mano, kad, atvirai išsakius savo nuomonę, jie gali būti užsipulti socialinėse medijose.
Anot dr. R. Žiliukaitės, tyrimai rodo, jog galimybe laisvai išreikšti savo nuomonę rečiau tiki vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys kaimiškose vietovėse. Labiau galimybe atvirai reikšti savo nuomone tiki aukštesnį išsilavinimą, didesnes pajamas gaunantys, Vilniuje gyvenantys asmenys. Mokslininkė taip pat atkreipia dėmesį, jog labiau tikintys galimybe atvirai reikšti savo nuomonę, dažniau didžiuojasi Lietuva bei teigia, kad imtųsi savanoriauti krizės atveju ar gintų savo šalį. Pastebėtina, jog ši respondentų dalis taip pat turi daugiau pilietinės galios.
Bendrai žvelgiant į tyrimo rezultatus, pastebima, kad daugiausia pilietinės galios turi jaunesni, bet ne patys jauniausi, taip pat didesnes pajamas gaunantys ir aukštesnes pareigas užimantys asmenys. Daugiausia pilietinės galios susikaupę didmiesčiuose (39,6 proc.), tačiau skirtumas tarp didmiesčių, kitų miestų (35,2 proc.) ar kaimiškų vietovių (34,2 proc.) gyventojų, nors ir yra pastebimas, tačiau nėra labai ryškus.
Parengė Rimantė Jančauskaitė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotraukos, fotografavo Vygaudas Juozaitis 

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas