Pažintis su vienu iš tūkstančio – Nuotakos upeliu

„Anties sodų“ bendruomenės inicijuotas ir savivaldybės remiamas projektas „Prienai – tūkstančio upelių miestas“ vis labiau plečia savo ribas. Žygius upelių pakrantėmis, jiems suteiktus vardus vainikuoja gyvybingas vandens versmes įamžinantys stogastulpiai. Prie trijų Revuonos, Mielupio upeliams pastatytų stogastulpių, simbolinę pavasarinės žalumos atsigavimo dieną netoli Nemuno atidengtas dar vienas – šįkart Nuotakos upeliui skirtas stogastulpis.

Į žygį – nuo Mačiūnų piliakalnio papėdės

Nuotakos upeliui skirto stogastulpio atidengimo renginio dalyviai.

„Šiandien susirinkome ypatingą – Jorės – dieną. Tai lietuviška pavasario žalumos šventė, – ant Mačiūnų piliakalnio užkopusius žygeivius pasveikino „Anties sodų“ bendruomenės pirmininkė Joalita Jurkevičienė. – Šios dienos papročiai vėl atgaivinami. Keliose Lietuvos vietose šiandien švenčiama Jorės diena. O mums dar ir labai pasisekė – simboliška, kad kartu su mumis keliaus tikras Joris!“
Pasak J. Jurkevičienės, šios dienos tikslas – praeiti Nuotakos upelio vaga, parsinešti jo vandens, kuriuo bus apšlakstytas šiam upeliui skulptoriaus Algimanto Sakalausko sukurtas ir netoli jo žiočių pastatytas stogastulpis. O kad jau visi susirinko ant Mačiūnų piliakalnio, prieniškių dar vadinamo Nuotakos kalnu, J. Jurkevičienė pasidalijo jo atsiradimo legenda. Ši pasakoja apie nelaimingą merginą, kurią vežė į Prienų bažnyčią prievarta ištekinti už nemylimo. Jaunamartė taip graudžiai verkė, kad net Perkūnas išgirdo jos raudą ir, nors buvo visiškai giedras dangus, pasiuntė į šią vietą griaustinį ir žaibą. Arkliai pasibaidė, vežimas apvirto, o nuotaka pradingo. Sakoma, kad dar labai ilgai ji vaidenosi ant šio kalno.
Kadaise kalnas buvęs labai status. Kai tiesė kelią, dalį jo nukasė. Iš kitos pusės kalną graužia Morkūnupio upelis, įtekantis į Nuotakos vandenis. O iš kur pati Nuotaka iki čia atiteka, kokie intakai ją maitina, ir rūpėjo išsiaiškinti šio žygio dalyviams, upelio vaga iki pat jo pradžios turėjusiems nueiti apie 6 kilometrus.

Augalai – geriausias kelrodis
Jau įprasta, kad prieniškius į tokius žygius veda VDU Žemės ūkio akademijos lektorius dr. Žydrūnas Preikša. Žygiai su juo – puiki edukacija, iš kurios grįžtama sužinojus daugybę naujų dalykų apie augalus, paukščius, gyvūnus, gerokai praplėtus akiratį. Šis žygis taip pat

Žygiui Nuotakos upelio pakrantėmis vadovauja mokslininkas Žydrūnas Preikša.

prasidėjo nuo nedidelės pamokėlės – skroblo – vidutinio aukščio, tankios lajos, smulkių šakų medžio atpažinimo. Kai kam teko pakeisti nuomonę apie įsivaizduotą drūtą, aukštą medį. Ž. Preikša dar pamokė, kaip skroblo nesupainioti su į jį labai panašiu buku. Pasak mokslininko, pakanka žinoti, kad skroblo lapeliai labai smulkiai dantyti, lyg pjūklo ašmenys, o buko lapų pakraščiai lygūs.
Nuotakos upelio vaga žygeivius pasitiko ir klampių pelkių ploteliais, ir įprasta miško paklote, ir stačiais šlaitais. Retsykiais teko grįžti atgalios, ieškant tvirtesnio pagrindo po kojomis, perlipti suvirtusius medžius. Žygeivius vedęs Ž. Preikša puikiai išmanė, kur reikia pasukti į šalį, kur galima brautis tiesiai ar palypėti aukštyn. „Pagal augaliją matosi, – sakė jis. – Jeigu auga kartenės – tokioje vietoje reikia eiti atsargiai, jeigu viksvos – reiškia pagrindas stabilus.“
Geltonžiedis šalmutis, kibusis lipikas, vilnotasis vėdrynas, viksvameldis, vingiorykštė, raudonoji žiognagė, pražangialapė blužnutė, pelkinė puriena – Nuotakos upelio vagoje didžiulė augalų įvairovė. Mokslininkas patarė, kokių augalų lapus galima pakramtyti, kokius geriau ratu apeiti. O koks neaprėpiamas samanų pasaulis! Šlapiose vietose, pelkėse auga mažosios samanos – mnijos, o dygutes galima atskirti palietus – jų viršūnėlės duria. Pasak Ž. Preikšos, Lietuvoje yra 600 samanų rūšių. „Dažniausia – kiparisinė patisa, – rodydamas ant medžių augančias samanas aiškino mokslininkas, kartu patikindamas, kad ant vieno medžio galima suskaičiuoti apie 20 samanų rūšių. – Ant ąžuolo gali būti ir 100 rūšių. Ant nukritusio medžio samanų rūšių 10 kartų daugiau nei ant stovinčio.“
Ž. Preikša žygeivius paragino įsiklausyti ir į paukščių balsus. Nebuvo lengva atskirti, kaip kuris čiulba. Mokslininkas juokavo, kad jeigu studentas atpažįsta ką tik žygyje išgirstos juodgalvės devynbalsės čiulbėjimą, daugiau jo galima ir neklausinėti – visus žinos. „O jeigu pilkosios pečelindos – paties lengviausio balso, neatpažįsta, antro klausimo net neduodi, liepi eiti pasimokyti, – šypsojosi jis, patardamas įsiklausyti, kaip paukštis baigia savo giesmę – tai palengvina atpažinimą. – Išoriškai paukštį atpažinti sunku, o pagal balsą – labai lengva.“

Viltis ir Tribalis – nauji intakų vardai
Ž. Preikšos teigimu, Nuotakos upelis turi 7 intakus. „Jų yra ir daugiau, bet intakų iki 100 metrų neskaičiuojame, nes šaltiniuotose vietose tokių labai daug“, – sako mokslininkas. Šio žygio dalyviai aplankytoje Nuotakos vagos atkarpoje aptiko du didesnius intakus. Vieną – Mačiūnų piliakalnio papėdėje, kitą – netoli ištakų. Upeliukų pavadinimams

Žygio Nuotakos upelio vaga akimirkos.

paprastai pasiūlomi jų geografinę ar realią situaciją atitinkantys vardai. Pirmajam intakui pasiūlytą Vilties vardą žygeiviai susiejo su tikėjimu, kad apleista, šiukšlynu paversta jo tėkmės vieta vis dėlto bus sutvarkyta ir upeliukas galės smagiai čiurlenti per pievą.
Antrasis intakas, deja, irgi negali tekėti laisvai. Ant upelio vagos – trys iškasti tvenkiniai. Todėl žygeiviai ir pasiūlė jį pavadinti Tribaliu. Pasak Ž. Preikšos, dabar upelio užtvenkti ir ant natūralios vagos įrengti tvenkinio neleidžiama. Tribalis, matyt, buvo užtvenktas anksčiau. Naujuosius intakų vardus reikės įforminti, užregistruoti. „Dar pora intakų neapeita, tai visų pavadinimų dar neturime“, – sakė Ž Preikša.
Šio žygio dalyvių laukė ir netikėtas atradimas. Pasak mokslininko, aukštupyje, iš kur paprastai upė ar upelis išteka, būna vandens telkinys, ežeras, pelkė. O štai Nuotakos upelio ištakose… tuščias melioracijos griovys. Apie pusę kilometro besidriekiančiame giliame griovyje nebuvo nė lašo vandens. Upelio dugne, tarsi paplūdimyje, įsiamžinusiems žygio dalyviams tai buvo tikra staigmena.

Nuotakos upeliui – baltiškas stogastulpis
Netoli Nuotakos upelio žiočių į šiam upeliui skirto stogastulpio atidengimą susirinko gražus būrelis gamtos mylėtojų. Ketvirtasis stogastulpis panašus į tris jau esančiuosius, tačiau skiriasi jų baltiškieji ženklai, simboliai, raštai. „Kiekvienas upelis žemėje palieka skirtingą raštą – revą, griovį“, – paaiškino senojo tikėjimo puoselėtoju save vadinantis tautodailininkas, medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas, pasidžiaugęs, kad viskas čia padaryta prieniečių rankomis. Pasak jo, stogastulpis nėra visiškai baigtas – jo viršuje dar bus dievų ženklas – Aušrinė.
Visi upeliams skirti stogastulpiai turi informacines lenteles. Tokia buvo pritvirtinta ir prie Nuotakos upelio stogastulpio. J. Jurkevičienė priminė, kad ši informacija paimta iš kraštiečio mokslininko A. Klimo, taip pat apėjusio visus Prienų upelius, padariusio jų žemėlapį, parašiusio trumpas jų istorijas, monografijos.
„Stogastulpiui su baltiškais ženklais reikia baltiškų apeigų“, – priminė J. Jurkevičienė, simboliškai iš Nuotakos upelio atsineštą vandenį perduodama žygyje dalyvavusiam Joriui ir į stogastulpio atidengimą iš netoliese esančios Tartokų bendruomenės atėjusiai mergaitei – Žiedei. Iš pradžių stogastulpį šiuo vandeniu apšlakstė jiedu, paskui prie šios apeigos prisijungė ir kiti įvykio dalyviai.
„Tikime stogastulpio galia – jo pastatymas tampa tylia, bet stipria pagarba upelio vardui ir vietai, kuriai esame dėkingi“, – simbolinį renginį apibendrino šios gražios iniciatyvos sumanytoja „Anties sodų“ bendruomenės pirmininkė Joalita Jurkevičienė.
Aldona Milieškienė