Žingsnis į priekį, trys atbulom

Jeigu neklystu, praėjusios savaitės antradienį sukako lygiai šimtas dienų, kai Donaldas Trumpas įžengė į Baltuosius rūmus Vašingtone kaip 47-asis JAV prezidentas.
Panašiai per šimtą prezidentavimo dienų D. Trumpas buvo pažadėjęs užbaigti karą Ukrainoje. Regis, nepavyko. Taip, iš pradžių buvo 24 valandų terminas vėliau virtęs „sarkazmu“, Dabar visai nenustebčiau, jei „sarkazmu“ ar „metafora“ bus paverstas pirmasis D. Trumpo šimtadienis.
Ir tai – ne šiaip kabinėjimasis prie politinių pažadų. JAV prezidento aplinkoje jau pradėta kalbėti apie antrą šimtadienį, per kurį radikalūs, per rinkimų kampaniją žadėti pokyčiai esą ir turėtų įvykti.
Tačiau pažvelgę į karo Ukrainoje problemą akyliau, nesunkiai pamatysime, kad padėtis ten – gal net blogesnė už tą, kuri buvo tuo metu, kai D. Trumpo administracija tik ėmėsi šio reikalo, kaskart kartodama nieko nereiškiančius užkeikimus apie „labai didelę ir labai gerą pažangą derybose“, apie būsimą „labai gerą susitarimą dėl taikos, kuris bus pasirašytas (gal net) kitą savaitę“.
Savaitės su mėnesiais vis bėgo, specialusis D.Trumpo pasiuntinys Steve’as Witkoffas tarsi šaudyklė kursavo tarp JAV ir Rusijos, Arabijos, giedojo senokai negirdėtų ditirambų Kremliaus diktatoriui Vladimirui Putinui. O štai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šią savaitę paskelbtame interviu brazilų leidiniui „O Globo“ tiesiog parodė, kiek tose „labai gerose derybose“ (apgailestauju, tačiau tas atvirai infantilus D. Trumpo viešų pareiškimų stilius ima gerokai erzinti) yra atvirkštinės pažangos.
S. Lavrovas tvirtina, esą Rusijos pozicija dėl karo Ukrainoje yra seniai žinoma (kitaip tariant, karo nutraukimo sąlygos):
1. Rusija mano, kad būtinas Ukrainos atsisakymas siekti narystės NATO organizacijoje ir patvirtinimas neutralaus ir neblokinio statuso, kuris 1990 m. buvo pabrėžtas Ukrainos Nepriklausomybės deklaracijoje ir atitiko Rusijos saugumo interesus.
2. Privalo būti pašalintos visos Ukrainos neonacistinio režimo valdymo, susiformavusio po 2014 m. pučo, pasekmės, įskaitant jo veiksmus fiziškai bei įstatymiškai sunaikinti visa, kas rusiška – žiniasklaidos, kalbos, kultūros, tradicijų, kanoninio stačiatikių tikėjimo.
3. Derybų imperatyvas – tarptautinis Krymo, Sevastopolio, Luhansko, Donecko, Chersono ir Zaporižės regionų pripažinimas Rusijai.
4. Visi šie Kijivo įsipareigojimai privalo būti užfiksuoti teisiškai, turėti patikimumo mechanizmus ir galioti neribotą laiką.
5. Darbotvarkėje tebelieka Ukrainos denacifikacijos bei demilitarizacijos tikslai, sankcijų Rusijai, ieškinių bei turto areštų atšaukimas, „užšaldytų“ užsienyje Rusijos aktyvų sugrąžinimas.
6. Rusija, be to, žada siekti patikimų saugumo garantijų nuo grėsmių, kurios kyla dėl priešiškos NATO, Europos Sąjungos bei atskirų šalių-narių veiklos prie jos vakarinių sienų.
Teisūs bus tie, kurie sakys, kad S. Lavrovas yra gerokai pastumtas į šalį nuo V.Putino ir D. Trumpo bei jų atstovų derybų, o jam pačiam netrukus galbūt gresia dimisija. Iš tikrųjų, tas personažas, kuris Maskvoje kuruoja pokalbius su JAV administracija, yra Kirillas Dmitrievas, Rusijos Tiesioginių investicijų fondo vadovas. Tačiau viešojoje erdvėje tuo pat metu galima sužvejoti kito aukšto Maskvos pareigūno Užsienio žvalgybos tarnybos vadovo Sergejaus Naryškino pareiškimų, kuriuose jis pasakoja, kaip Ukrainos Odesos regiono gyventojai nenori gyventi Ukrainoje ir trokšta prisijungti prie Rusijos…
Tai ką per 100 dienų šioje byloje pasiekė amerikiečiai? Nors ačiūdiev, kad D.Trumpo administracija to reikalo ėmėsi.
Tik kažin kaip keistai ėmėsi. Antai ir dabar Australijos TV kanalas ABC praneša, kad D.Trumpo administracija trukdo australams Ukrainai perduoti 49 amerikiečių gamybos tankus M1A1 „Abrams“, apie ką jau buvo pranešta dar prieš pusmetį. JAV turi teisę „leisti/neleisti“ kaip karo įrangos gamintojas. Beje, į Vlodymiro Zelenskio prašymus parduoti oro gynybos raketų JAV taip pat neatsako.

Rytas Staselis