Žemdirbių norai nepasiveja galimybių

Justinas ADOMAITIS

Praėjusį savaitgalį Kauno rajone, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) vyko Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) narių suvažiavimas, sukvietęs apie pusantro šimto šalies žemdirbių ir jų socialinių partnerių atstovų.
„Tylos nereikia, reikia dialogo“, – suvažiavimą pasveikino šalies Vyriausybės vadovas Gintautas Paluckas, išgirdęs renginio šeimininką Joną Vilionį (LŽŪT pirmininką) dėkojant tradiciškai revoliucingai auditorijai už tylą sutinkant valdžios atstovus iš Vilniaus. O atvykusiųjų iš Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros buvo apstu.

Žvilgsnis iš Vilniaus

Suvažiavimą padėka už tylą pradėjo LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis.

VDU ŽŪA centrinių rūmų iškilmių salėje iš ekrano į žemdirbių atstovus kreipėsi tądien su oficialiu vizitu Latvijoje viešintis žemės ūkio ministras dr. Ignas Hofmanas, įrašęs savo pasisakymą iš anksto. Jis priminė praėjusiais metais vadovavęs žemdirbių protestams ir traktorių Vilniuje akcijai, o nūnai, priėmęs ministro naštą, kvietė visus dirbti, mokytis ir bendradarbiauti.
Ministro Pirmininko G. Palucko žodis skambėjo pozityviai ir mobilizuojančiai. „Šios Vyriausybės programoje yra deklaruotas siekis pripažinti žemės ūkį valstybei svarbiu sektoriumi nacionalinio saugumo kontekste. Matydamas platų politinį atstovavimą ir šiame renginyje, tikiu, jog ambicingiems Vyriausybės tikslams žemės ūkio srityje turėsime platų politinį pritarimą“, – kalbėjo premjeras Gintautas Paluckas.
Jo teigimu, per artimiausius ketverius metus numatoma šimtai milijonų investicijų į kooperacijos ir perdirbimo skatinimą bei ūkių modernizaciją, privaloma užtikrinti trumpąsias maisto grandines ir aukštą maisto kokybę, siekti vertės didinimo iš vieno hektaro, gerinant rodiklį, pagal kurį Lietuva atsilieka ES. 

Žemdirbių pasirinkimai
Mokslinį pranešimą apie darnų vystymąsi – žmonijos išlikimo strategiją, globalius ir lokalius sprendimus, aktualius ES šalių žemdirbiams ir jų socialiniams partneriams, pristatė Kauno technologijos universiteto profesorius emeritas Jurgis Kazimieras Staniškis. „Daugiau bendradarbiavimo, mažiau konkurencijos“, – žemdirbiams linkėjo profesorius emeritas.Vėliau savo pranešimą jis įteikė Premjerui G. Paluckui.
Situaciją Lietuvos žemės ūkio sektoriuje susirinkusiesiems pristatė LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis.

Premjeras Gintautas Paluckas žemdirbius kvietė dialogui.

„Sakoma, kad į suvažiavimus ūkininkai renkasi tik kaip reikiant prispirti nepakeliamos naštos, – kalbėjo J. Vilionis. – Šiandien mes čia suvažiavome naujai valdžiai dar tik įsibėgėjant su jos darbais ir dedame daug vilčių į ją. Viliamės, kad šiandien Premjeras ir kiti valdžios atstovai mus išgirs, imsis spręsti mūsų įvardytas problemas ir žemės ūkis bus įteisintas kaip strateginė ūkio šaka, kuri aprūpins įperkamais ir kokybiškais maisto produktais visus Lietuvos duonos valgytojus“.
LŽŪT pirmininkas bene tūkstantąjį kartą iš tribūnos minėjo, jog iš 113 tūkst. šalyje registruotų ūkininkų didžioji dalis – miestiečiai, vadinamieji „sofos ūkininkai“, kuriems irgi priklauso išmokos bei įvairios lengvatos. Vakarų šalyse klesti smulkūs ūkiai, Lietuvoje jie nyksta, tuštėja kaimai. Nėra jaunimo, nėra kam dirbti dar likusiuose ūkiuose. Prieš porą dešimtmečių pieno ūkių šalyje turėjome 155 tūkstančius (vidutinis ūkis – 2,2 karvės), dabar liko 8,5 tūkstančio. Ir tokią situaciją provokuoja niekaip net su valdžios pagalba nesureguliuojama pieno produktų kainos struktūra: prekybininko dalis kainoje beveik dvigubai didesnė už tenkančią ūkininkui. Netgi Pieno įstatymas nuo 2015 m. svarstytas ir tebesvarstomas nedalyvaujant prekybininkų atstovui. „Labai tikiuosi, kad šiandien mes būsim išgirsti“, – vilties negesino J. Vilionis.

Ūkininkų rūpesčiai – jų ir problemos
Išklausęs šio pranešimo, Premjeras G. Paluckas išvyko, suvažiavime palikęs patarėjus, dviejų ministerijų (Aplinkos ir Žemės ūkio) komandas, grupę Seimo narių.
„Keiskime valdančiųjų požiūrį į ūkininką“, – kalbėjo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas. Jis pateikė liūdnos statistikos, kaip dėl biurokratinių reikalavimų žemdirbiai praranda Europos Sąjungos ir valstybės skirtas lėšas. Ūkininkai apkrauti kelių ministerijų ir nesuskaičiuojamų tarnybų tikrintojais, o pastarųjų reikalavimai – pačių įslaptinti ne tik nuo žemdirbių savivaldos, bet ypač nuo žiniasklaidos.

„Naujajam ministrui pareiškiau užuojautą“, – šmaikštavo LŪS vicepirmininkas Zigmas Aleksandravičius.

Opiausias žemės ūkio sektoriaus problemas suvažiavime vardijo Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius. Jis siūlė Vyriausybei ieškoti problemoms spręsti lėšų žemdirbiams parduodant į ūkininkų laukus įsiterpusią valstybinę žemę, o gautas lėšas panaudoti sutvarkant šalies melioracijos sistemas.
Idėjai parduoti ūkininkams valstybinės žemės lopus (nuo 1 ha iki 10 ha) pritarė Seimo narys Kazys Starkevičius. Jo žiniomis, šalyje yra apie 600 tūkst. ha laisvos valstybinės žemės. Pirmumo teisę ją pirkti turėtų tie, kurie ją dirba, o ne per aukcionus, kaip siūlo Aplinkos ministerija.
Suvažiavimo dalyviai prisiminė bene prieš dešimtmetį kilusį skandalą, kai vienas Nacionalinės mokėjimų agentūros valdininkas keliuose rajonuose deklaravo „pasėlius“ valstybinėje žemėje, kurią nuomavo ir dirbo tenykščiai ūkininkai. Reikėjo teismų, nes į valdininko gautas išmokas pretendavo ir tų savivaldybių žemdirbiai.

Lenktynės su biurokratais
„Biurokratija auga kaip mielės ragaišyje, – šmaikštavo LŽŪBA direktorius Jonas Sviderskis, – valdininkai ūkininkams tikrinti sukuria aibes reglamentų, kuriuos įgyvendinti dažnai patys nesupranta. Dešimtmečius kovojame su biurokratų nekompetencija“.
„Lietuvoje jaunieji ūkininkai bijo perimti išpuoselėtus tėvų ūkius, nes valdininkai įvairiais reglamentais jiems suriš rankas, – kaip visuomet ugningai kalbėjo LŪS vicepirmininkas Zigmas Aleksandravičius, – leiskite mums dirbti, ir mes pasivysime ES senbuvių šalių ūkininkus“.
Vienas pirmųjų (po 1990 m.) šalies ūkininkų Petras Vaitelis prisiminė praėjusių metų kovo mėn. susitikimą su tuomečiu žemės ūkio („pelkių“) ministru, kurį ypač papiktino kėdainiškio plakatas „Apsaugok, Dieve, ūkininką nuo Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, ir jis išgyvens pats“. Nacionalinė mokėjimų agentūra lapkričio mėn. liepė grąžinti 91 tūkst. Eur gautų išmokų. Trys teismai pripažino teisiu ūkininką, bet valdininkai dar neatsisakė galimybės toliau gąsdinti už nuopelnus valstybei daugelį kartų apdovanotą žemdirbį.

„Tokiuose renginiuose mes gauname naujausios ir vertingos informacijos“, – teigė Veiverių ir Balbieriškio seniūnijų ūkininkės Vida Butkevičienė, Gita Astrauskienė ir Rasa Mieliauskienė.

Išklausius pasisakymus, bet diskusijai taip ir neiškilus, suvažiavimo rezoliuciją (reikalavimus Seimui ir Vyriausybei) perskaitė Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Audrius Vanagas. Pagrindinė mintis – trumpųjų maisto grandinių užtikrinimas, kooperacijos ir perdirbimo skatinimas, didesnė iš hektaro sukuriama vertė, o svarbiausia – įpareigojimas Vyriausybei – žemės ūkį pripažinti kaip nacionaliniam saugumui strategiškai svarbią sritį.
Bene svarbiausiame šių metų žemdirbių renginyje VDU ŽŪA, be premjero G. Palucko, dalyvavo aplinkos ministras Povilas Poderskis, žemės ūkio viceministrai Andrius Palionis, Arūnas Jagminas, Gediminas Tamašauskis, Seimo Kaimo reikalų komiteto, įvairių sektoriaus organizacijų atstovai. Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega teigė Seime pristatęs šalies žemės ūkio viziją, kaip pasivyti ES senbuves: iš žaliavą eksportuojančios tapti šalyje pagamintų produktų eksportuotoja. M. Vaščegos nuomone, mūsų politikams trūksta ryžto padėti jauniems ūkininkams – pastarieji tiesiog palikti ant ledo. „Ar teisinga vienodus mokesčius skirti karvių fermai ir prekybos centrui“? – retoriškai klausė EK atstovas, tuoj pat sulaukęs susirinkusiųjų žemdirbių plojimų. Suvažiavime ne kartą nuskambėjo priminimas, jog visi Briuselyje tvirtinami reglamentai pirmiausiai parengiami Vilniuje, žemdirbių savivalda pasirašytinai supažindinama, o tik grįžę tampa ūkininkams privalomais teisės aktais.
Seimo narys Bronis Ropė vėsino susirinkusiuosius nelaukti greitų valdžios reakcijų į suvažiavimo rezoliucijas. Praėjusiame žemdirbių suvažiavime, kuomet Vyriausybei vadovavo Saulius Skvernelis, žemdirbiai į Briuselį išsiuntė 52 tūkst. parašų patvirtintą peticiją. „Europos Komisija mano prašymu tris kartus ją svarstė ir tris kartus atidėjo““, sakė tuomet Europos Parlamente dirbęs B. Ropė.

Kasdien matome savo kaimą, visais laikotarpiais maitinusį ir saugojusį žmogų. Vakarykštė istorija mums primena iš tvartų išgenamas juodmarges, rytmečių gaidžius kiemuose, riebių penimių skerstuves laukiant Velykų švenčių. Neseniai nustebau, kai į gimtojo miestelio parduotuvę vidurdienį rinkosi kaimiečiai nusipirkti karštų pietų – sriubos, kepsnių, balandėlių, didžkukulių. Miestelėnams suvis prabanga – jiems pietus atveža tiesiai į namus. Ir tai – Lietuvoje, susigūžusioje nuo artėjančių grėsmių, savivaldybių lygmeniu projektuojančioje slėptuves su išlikimo krepšiais.

Leiskime ūkininkui dirbti
Diskusijos įvairiomis temomis prasidėjo po LŽŪT suvažiavimo. Sočios vaišės (karšti pietūs) provokavo naujas, aštresnes ir ugningesnes kalbas, primenant, jog „tai – ne spaudai“. Seimo nariams ir ŽŪM atstovams žemdirbiai aiškino, jog jau keliolika metų prašoma ministerijos nebefinansuoti Žemės ūkio rūmų (ŽŪR), kurie neatstovauja žemdirbiams, tik imituoja darbą. Pagrindines asociacijas vienija LŽŪT. Pastaruoju metu ŽŪR Kauno miesto gyventojus kviečia į edukacijas kepti ir degustuoti zanavykų krašto kugelį, nors kulinarijos ekspertai šį patiekalą kildina iš žydų virtuvės. Beje, suvažiavimo rezoliucijoje siūloma panaikinti specialų ŽŪR įstatymą, pakeičiant jį Asociacijų įstatymu, pagal kurį veikia ir LŽŪT.
„Pasveikinau naująjį Žemės ūkio ministrą ir kartu pareiškiau jam užuojautą, – kalbėjo žinomas šalies ūkininkas Z. Aleksandravičius, – jaunas, mokslų daktaras, susuks jam galvą įvairūs garsiakalbiai reikalautojai ir prašytojai“.
„Leiskite mums dirbti, – kalbėjo tauragiškis, pieno ūkį turintis jaunas ūkininkas Eimantas Eigirdas, – sutinku mokėti mokesčius, bet atriškite mums rankas, netrukdykite tėvams perduoti ūkių jaunimui. Agrariniame sektoriuje tvyro nežinia dėl ateities, su turima biurokratija nepasivysime Europos. Mes viską galime padaryti, bet pradėkime nuo savęs“.
Gražiu pavyzdžiu mūsų krašte minimas Krūvelių šeimos pieno ūkis. Nauja, moderni karvių ferma, melžimo, šėrimo, mėšlo šalinimo robotai. Verslinis ūkis, pajėgus dalyvauti bendroje ES pieno rinkoje. Jaunas ūkininkas Martynas Krūvelis skaičiuoja investicijų grąžą. LŽŪT suvažiavime nuskambėjo žinutė, jog per pastarąjį dešimtmetį šalyje pastatyta šešios dešimtys modernių robotizuotų pieno fermų (kiekvienoje savivaldybėje po vieną), tuo tarpu prekybos centrų – daugiau nei 600 (J. Vilionio suvažiavime pateikti duomenys). Tikėkime, jog valstybė pasiskaičiuoja, kas jai bus reikalingesnis galimo pavojaus atveju.
Autoriaus nuotraukos