Šv. Velykos – tai Prisikėlimo, gamtos atgimimo ir asmeninė šventė. Kaip ją švenčiate savo šeimoje, širdyje..?

Marytė Žaromskienė, Prienai:

– Velykos ir yra viena iš tų ypatingai laukiamų metų švenčių, kurioms kruopščiai ruošiamasi. Tai – kartu ir asmeninė, ir bendra šeimos narių šventė. Kintantis laikas ir jame esantys mūsų artimieji natūraliai pakoreguoja šios šventės ir formas, ir nuotaikas.
Atmintis vis sugrąžina į ankstyvąją vaikystę: menu savo mamą ir save, bandančią įsisavinti kaime prie krosnies šildomo vaško ir kiaušinių marginimo subtilybes ir įmantrybes. Kitas ryškus to laiko prisiminimas – lyg jausčiau ankstyvo ryto vėsą, kai pasipuošę (juk Velykos!) miško takais žingsniuojame į ankstyvąsias sekmadienines pamaldas Stakliškių bažnyčioje…
Dabar gi visa tai man patinka vertinti kaip didžiąją ir džiuginančią Gamtos atbudimo šventę, kaip pabuvimą artimiausių žmonių draugijoje ir kaip šiltus, jaukius pašnekesius šiame susitelkime…

Marcinkevičių šeima, Prienai:

– Visada smagu susitikti ir švęsti ten, kur esame laukiami ir mylimi. Velykų rytas prasideda bažnyčioje, po to – visi skubame į tėvų namus. Susėdus prie šventinio stalo, mušame margučius, ragaujame susivežtus kiekvienos šeimos gamintus patiekalus, bendraujame, dalijamės savo įspūdžiais ir daug juokaujame. Velykos mums miela, laukiama ir džiaugsminga šeimos šventė. Ačiū tėveliams už įskiepytą tradiciją.
Tėvai: Levutė ir Algirdas Marcinkevičiai. Mindaugas, Lima, Odeta, Aušra – visi, paeiliui nuo jauniausio. Sveikindami su šv. Velykomis, linkime „Gyvenimo“ laikraščio skaitytojams gerumo šeimose, meilės kiekvieno širdyje!

Asta Burbulyte, Želkūnai:
– Velykos – svarbiausia pavasario šventė. Atgijusi gamta neša mums šilumą ir šviesą, o prisikėlęs Kristus – Viltį. Adelės Burbulienės šeima Velykas švenčia tradiciškai, kaip ir dauguma krikščionių.
Velykų dieną svarbiausia susėsti prie bendro stalo su pačiais artimiausiais šeimos nariais: vaikais, anūkais ir proanūkiais, daužti margučius, rungtyniauti kurio stipriausias ir linkėti vieni kitiems sveikatos. Pasiruošimas Velykoms taip pat labai svarbus, stengiamasi išvalyti visas namų pakampes, langus, patiesti gražias austines lovatieses ir papuošti šventiškai stalą…Margučiai dažniausiai dažomi su svogūnų lukštais, tokie – patys sveikiausi, o ir margumas nenuspėjamas…
Be abejo, Gavėnios laikotarpiu svarbu pagalvoti ir apie savo sielą, permąstyti savo vertybes, o taip pat savo klaidas. Juk Kristaus istorija mus labai pamoko ir stiprina. Kiekvienas žmogus turi nueiti savo kelią ir įveikti savo kalnus. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis svarbu atsiremti į tikėjimą, prisiminti kokį Kryžiaus kelią nuėjo Kristus, kaip kentėjo, buvo išjuoktas, išduotas pačių artimiausiųjų. Todėl prisikėlęs Kristus mums suteikia stiprybės. Artėjančių šv. Velykų proga linkime visiems Tikėjimo, Meilės ir Vilties! Ir Taikos – savo širdyse, savo šeimose ir visame pasaulyje!

Milda Balčiuvienė, Pieštuvėnai:
– Mūsų šeima Velykas sutinka ir švenčia pagal senąsias tradicijas. Kaip švęsdavom pas mano tėvus, kurie dabar jau mus laimina iš Dangaus karalystės, taip švenčiu ir su savo vaikais, keturiais anūkais.
Už artimuosius, kurie iškeliavę Amžinojo poilsio, visada sukalbame maldelę, prisimenam tylos minutėje, ir – prie Velykų stalo. Žinoma, ruošdama patiekalus, įterpiu ir kažką šiuolaikiško, pavyzdžiui, mėsytės puokštę. Atsimenu, kad pas mamą visada virėm karką. O aš, apvirusi karką, dar ir apkepu. Tačiau tradicija išlikusi. Taip pat, kaip ir senovinio pyrago kepimas. Tradiciškai darau želė ir medaus tortus. Tačiau svarbiausia, kad visi susiburiame draugėn, bendraujame, tik neturime tokios tradicijos būtinai fotografuotis. Vaikų, anūkų vardu laikraščio skaitytojams linkiu pajausti Velykas sau sieloje. Galbūt įsimins Velyknakčio liturgija, galbūt vienas pamokslo sakinys, išgirstas Mišių metu, ir tai bus tik jūsų šventė. Švęskite Velykas, džiaukitės asmeniniais pavasariais!

Anelė Lukjančuk, Naujoji Ūta:
– Man Šv. Velykos, tai – pavasario šventė, kurioje sutelpa ir bažnytinės apeigos, ir gamtos atbudimas, ir apsivalymas, ir dvasiškai, ir aplinkoje.
Kiekvienais metais stengiuosi parsinešti į namus mažą beržo šakelę, kad ji sužaliuotų prieš pat Velykas. Beržo išsprogusi šakelė ir margučiai…kaip gražu! O Velykas dažniausiai švenčiu anūko šeimoje. Šiais metais kartu švęsime ir proanūkės trejų metukų gimtadienį.
Šv.Velykų proga noriu visiems palinkėti santarvės, stiprybės, ramaus ir šviesaus dangaus ir stiprių margučių.

Rimantė Butkuvė, Matiešionys:
– Tikriausiai niekas nekritikuos, jei pasakysiu, jog Velykų simbolis yra kiaušinis. Vaikai jį nudažo ir atvažiuoja į kaimą, atveždami mažą pasaulio vaizdinį, mitą, atsiradusį amžių kultūrose, kur iš jo auksinio gemalo atsiranda Pradžiapatis.
Man telieka padengti stalą balta staltiese. Tai – senas įprotis, kai prie stalo susėsdavo dvi kartos – seneliai ir tėvai. Ne veltui mūsuose sakoma, o toks pabalęs, kaip iš kiaušinio luptas.
Prie stalo sukalbam maldelę ir sėdamės daužti kiaušinius. Tai taip pat senas mitas, kai kiaušinis sprogsta, lukštenasi, vyksta tvėrimo, kas gyva, pradžia. Ir man netrukdo Kristaus prisikėlimo mitas, nes lietuvaičių kultūroje atsirado dar viena Sesė, anot a.a. menotyrininko Beresnevičiaus, religija, stovėjusi amžių sandūroje ant pražūties slenksčio ir sugebėjusi išlikti savita kristopagoniška tauta vardan gyvybės. O bažnyčia šioje tautoje perėmusi pagoniškuosius simbolius, liudija taiką. Norisi tikėti, nes nieko gražesnio ir nepamatysi, kaip visa kūrinija apsipils žiedais ir kvapais.