Iš kur kilo pavadinimas Velykos?

Apie šv. Velykų šventę senovėje, jos simbolius pasakoja įmonės „Moderni laumė“ vadovė Radvilė Kuncė. 

Iš kur kilo pavadinimas Velykos?
Pasak „Moderni laumė“ vadovės Radvilės Kuncės, krikščioniškas pasaulis per Velykas švenčia Kristaus prisikėlimą, tačiau dauguma šventės simbolių ir istorijos šaltinių teigia, kad pati šventė kur kas senesnė nei krikščionybė mūsų kraštuose. Pavadinimas VELYKOS yra aiškinamas dvejopai.
Teigiama, kad pavadinimas kilo iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“. Šventė baltarusių kalboje velikij denj, pažodžiui „didžioji diena“.
„Kitas paaiškinimas, kad Velykų vardas mūsų tradicijoje sutapo su Vėlių vardu, kai nuo amžių buvo švenčiamos pavasarinės Vėlinės, vadintos „Vėlių Velykomis“ – jos prasideda Didįjį, arba Žaliąjį, ketvirtadienį ir tęsiasi iki šeštadienio,“ – teigia Radvilė.

Kas būdavę seniau…
Istorikės Pranės Dundulienės knygoje rašoma: „Seniau per Velykas eidavę į kapines savo artimų mirusiųjų lankyti ir dėdavę ant jų kapų kiaušinių“. Tamsųjį paros metą pradėdavo rudeninės Vėlinės, kai visi prisimindavo protėvius, lankydavo kapus, alkakalnius ir kitas šventas vietas, melsdavo protėvių užtarimo, per visas tamsiojo meto šventes kviesdavo protėvių vėles prie stalo…
Po pirmojo perkūno prabudus gamtai užleidžiama vieta gyvybei, vėlės tarsi išeina į vasarą, į gamtą. Buvo tikima, kad mirusieji padeda augti rugiams, bręsti riešutams, nokti uogoms, dygti grybams, kilti kitai augmenijai. Rudenį ir žiemą vėlės vėl grįš arčiau savo namų…
„Pirmoji Velykų diena senovėje vadinta Ugnies (vakare per kaimą eina lalauninkai), antroji – Perkūno, trečioji – Gegužės, o ketvirtoji – Ledų diena, tada negalima judinti žemės“.
Sūpuoklėmis supamasi per Užgavėnes, paskui per Velykas, Sekmines, Jorę ir Rasą. Lalavimas, muzika – dainuojamos lalavimo dainos. Ragais, dūdelėmis, padarytomis iš žilvičio, tarškynėmis, būgnais skelbiamas pavasaris. Taip Perkūnui talkinama išginti, išlydėti vėles ir dvasias. Perkūnas trenkia ir atgaivina gamtą.

Šventės simbolis – margutis
Šios šventės svarbus akcentas – margutis. Anot Virgilijaus Kašinsko, „Kiaušinis pagal lietuvių protėvių pasaulėžiūrą simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybės gyvatės, pasivertusios gemalo pavidalu. Ir šiandieną Lietuvoje išlikęs paprotys per Velykas daužyti vienas į kitą kiaušinius. Pavasarį kiaušinio daužymas simbolizavo gyvybę, prikelsiančią augmeniją, žydėjimą, vaisingumą“.
Anot Radvilės Kuncės, kiaušinių marginimas turi magišką reikšmę, ir tai atlieka dažniausiai moterys. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės, žvaigždės, žalčiukai, įvairi augmenija, lietuviškų raštų ženklai. Reikšminga ir kiaušinio spalva: raudona simbolizuoja gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus. Ūkininkai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, kad jie apsaugotų nuo Perkūno trenkimo.
Užrašė Veronika Pečkienė