Prisimenant Gustaičių kaimo dainų karalienę Adelę Kazlauskienę…

2025-ieji paskelbti atmintinais Lietuvių liaudies dainų metais. Šis „Gyvenimo“ pasakojimas skirtas savamokslei, vienai iš ryškiausių Suvalkijos krašto liaudies dainininkių, dainų pateikėjų Adelei Ambrasaitei-Kazlauskienei (1902–2004), gyvenusiai Veiverių krašte. Atminimą apie ją puoselėja dviejų kartų šeimos moterys, bendromis pastangomis bandančios prikelti tėviškę.

Vilnietė Jolita BUŽINSKIENĖ dažnai sėda prie vairo ir iš sostinės lekia į Prienų rajono Veiverių seniūnijos Gustaičių kaimą. Nors vidury laukų nutūpusiame vienkiemyje jos niekas nepasitinka, gera sodybos aura, rūpestis seno gyvenamojo namo renovacija ir kiemo augalais triukšmingoje sostinėje dirbančiai gydytojai psichiatrei padeda „įsižeminti“. Būdama močiutės sodyboje ji pasikrauna energijos, įgauna sielos ramybę, kurios taip trūksta nuo gyvenimo tempo pavargusiems jos pacientams.

Patraukimą dainoms atsinešė iš Senovės kaimo

Suvalkijos dainų karaliene tituluojama Adelė Kazlauskienė (1902–2004).

Galbūt pašnekovė galėtų surasti poilsiui skirtą kaimo sodybą ir šalia Vilniaus, bet šimtus kilometrų į Veiverių kraštą ją traukia sentimentai ir pareiga išsaugoti savo močiutės, tėčio Antano mamos, Adelės Ambrasaitės-Kazlauskienės sodybą. Joje prabėgo Jolitos vaikystės vasaros, suaugus – atostogos ir savaitgaliai, todėl ryšys su sodyba, senelių pastatyta prieš šimtą metų, išlikęs iki šiol. Čia ji turėjo progą geriau pažinti močiutę, prisiliesti prie jos galvoje saugomo lietuvių liaudies dainų lobyno, kurį kiek pavėluotai atvėrę folklorininkai patyrė itin stiprų įspūdį. Labiausiai juos apstulbino ne Adelės Kazlauskienės dainos, pasakojimai, patarlės, kurių mokėjo gyvą galybę, bet iš jos lūpų išsiveržusios raudos – negirdėtas dalykas Suvalkijoje!
Liaudies dainininkė, atitekėdama į Gustaičius, daugumą nuo mažų dienų įsimintų dainų atsinešė iš Senovės kaimo (dabar Kazlų Rūdos rajonas) kaip folklorinį palikimą. Kaip ji yra pasakojusi, dainuot pradėjo nuo šešerių metų. Ir jos tėvai, ir dėdienė, ir broliai bei seserys dainavo…
Pasak A.Kazlauskienės, „geriausi daininykai Senovės kaime buvo jie – Ambrasai“. Žmonės net sakydavę: „Negali pravažiuot pro tuos Ambrasus – turi sustot ir klausyt, kaip jie

Jauna šeima: Adelė Ambrasaitė ir Juozas Kazlauskas apie 1922 m.

dainuoja.“ O dainuodavo įvairiomis progomis: ganydami, ausdami, verpdami, ar papuolė talka, ar balius. Jos teigimu, „Senovės kaime išvien skambėjo dainos, buvo daug jaunimo“. Dainavo ne tas, kurios gražiausios, o tas, kurios reikalingiausios: „Kur vestuvė – tai vestuvines, kur talka – tai talkos, pabaigtuvės – tai pabaigtuvių.“
Gal būtų jos mokėtos dainos nuskridusios laukais pavėjui, žodžiai išsisklaidę ir ištirpę amžinybėje, jei ne tautosakos rinkėjas Jaunius Vylius. A.Kazlauskienės vaikaitė Jolita pasakoja, kad būtent jis, lydimas Skriaudžių kaimo kultūros direktorės Salomėjos Liorentienės, pirmąkart peržengė jos močiutės namų duris ir į magnetofoną įrašė keletą jos atliktų dainų. Tai įvyko 1981 metų birželio 9 dieną, kuomet dainų pateikėjai jau buvo 79-eri.

„Paklausykit manę…“
„Dainavo aukštu, lygiu balsu, aiškiai tardama žodžius, nesustodama, nepasimesdama. Tų dainų vertės tada dar nesupratau, man jos pasirodė tokios pačios kaip ir visos kitos, tik kelios visai negirdėtos iš karto sudomino, tai „Augin močiutė vieną dukrelę“, „Kad aš gėriau pasigėriau“ ir „Šalia kelio karčiama“ – visos vienbalsės! Ir ne tiek dainos tada sudomino, kiek ji pati: jos pasakojimai, jos būdas – tiesus, atviras“, – taip 2011 metais išleistoje, paties užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinėje „Paklausykit manę, jauno bernelio“ kaimo dainininkę prisiminė Jaunius Vylius.
Tarp tuometinio Skriaudžių „Kanklių“ ir Kazlų Rūdos folkloro ansamblių vadovo ir paprastos kaimo moters užsimezgė nuoširdus žmogiškas ryšys, J.Vylius ne kartą lankėsi jos sodyboje, su ja šnekučiavosi, klausėsi pasakojimų ir dainų, kurios buvo sudėtos į Adelės Kazlauskienės tautosakai skirtą rinktinę „Vai tu rugeli“ (Vilnius. Lietuvos muzikos akademija, 2003. Sudarė Jaunius Vylius, parengė Laima Burkšaitienė).

A.Kazlauskienės tautosakos rinktinė, išleista 2003 m.

„Antrą kartą ją aplankęs vėl parsivežiau apie 20 gražiausių dainų ir dar vieną, nors jau mažesnę, nuoširdaus šnekėjimo porciją ir pagaliau supratimą, kad tai nepaprasto talento ir gerumo kaimo moteris. Ilgai žiūrėjau į ją nuotraukoje – kartu su vyru, ką tik po vedybų, ir jutau neišpasakytai didelį norą pamatyti ją jauną – gyvą, kalbančią, einančią ir išgirsti jos, jaunos, balsą – nors vieną žodelį, nors vieną posmą, nors vieną dainą… Deja, praeitis negrįžta, jaunos aš jos niekada nebepamatysiu ir neišgirsiu dainuojančios ten, savo tėviškėje, Ąžuolų Būdos miškuose, ties Vabalkšnės upeliu, Senovės kaime… – jautriai rašė J.Vylius. Jis apgailestavo dėl to, kad likimas anksčiau jo nesuvedė su dainininke, kiek būtų užrašęs tautosakos perlų, kurie dabar amžiams pradingę!
Tačiau parodžius A.Kazlauskienės dainas specialistams, V.Vyliaus širdis atlėgo: dar ne viskas prarasta. Netrukus ją ėmėsi užrašinėti etnomuzikologė Laima Burkšaitienė. Apie dainininkę sužinojo Povilas Mataitis, kurio vadovaujamas Liaudies muzikos teatras pagal A.Kazlauskienės dainas ir pasakojimus pastatė spektaklio „Mano kanklės paauksuotos“ dalį. Pas dainingąją suvalkietę ėmė lankytis ir kiti tautosakos rinkėjai: K.Aleksynas, D. ir E. Vyčinai ir kiti.
1984 m. kartu su ansambliu „Sūduonia“ dainininkė A.Kazlauskienė buvo pakviesta dalyvauti respublikinėje šventėje „Skamba skamba kankliai“, o 1987 m. ji dainavo folkloro festivalyje „Baltica“ Rumšiškėse. Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido CD diską „Dainų karaliai ir karalienės. Adelė Kazlauskienė“ su įrašytomis 36 dainininkės dainomis.
Jolita prisimena, kaip 2002 m. jos močiutei švenčiant 100 metų sukaktį, į sodybą su sveikinimais sugužėjo „Sūduonia“ ir „Marijampolės kanklinykai“, po metų abu ansambliai Kazlų Rūdoje surengė tautosakos šventę, kurioje skambėjo dainos ir raudos, išmoktos iš šio krašto dainų karalienės.

A.Kazlauskienės anūkė Jolita Bužinskienė sodyboje.

A.Kazlauskienės dainos buvo spausdintos leidinyje „Kraštotyra“, rinkiniuose „Aukštaičių melodijos“ ir „Skambinkime suvalkiečių kanklėmis“. 2003 metais išleistoje A.Kazlauskienės tautosakos rinktinėje iš jos užrašytos 143 dainos, 7 raudos, raudų parodijos, 10 žodinės tautosakos kūrinėlių, patarlių, priežodžių. Užrašinėtojams ji padainavo per 200 dainų, bet žinojo jų gerokai daugiau. „Nežinau, kiek jų moku. Kai ūpas geras, pridainuoju marias“, – dainininkė yra sakiusi etnomuzikologei L.Burkšaitienei.
Pastarosios teigimu, senąsias dainavimo tradicijas išlaikiusios A.Kazlauskienės dainos folklorininkams atvėrė iki tol mažai žinotus Suvalkijos krašto dainų lobius – negirdėtas atskirų žanrų dainų versijas, naujus žinomų tipų variantus, tik suvalkiečiams būdingas melodijas. Kaip turinčias didelės vertės ji išskyrė raudas ir raudų parodijas, atskleidžiančias šio krašto mirusiųjų garbstymo tradicijas..
Į tautosakos rinktinę surinkta nemažai darbo dainų: rugiapjūtės, šienapjūtės, linų apdorojimo, arimo, ganymo, malimo, verpimo, audimo, naktigonių, skalbimo. Yra vaikų, jaunimo, meilės, mergvakario ir vestuvinių papročių, šeimos dainų. Retesnės vaišių, humoristinės, karinės, emigrantų dainos, baladės ir raudos, literatūrinės dainos pagal A.Vienažindžio, P.Vaičaičio žodžius. A.Kazlauskienė teigė mokėjusi ir daugiau nei 25 liaudies šokius.
„…viskas o viskas būdavo su daina, ir jaunimui labai smagu būdavo. Aš dabar niekad nekeisčia šitą jaunimą ant ano“, – L. Burkšaitienei yra sakiusi A.Kazlauskienė.
Jolita Bužinskienė savo ruožtu atkartoja šias mintis: šiandieninis jaunimas jau nebe toks, koks buvo močiutės laikais, senus įpročius pakeitė nauji, jauniems labiausiai rūpi telefonai. Jos atmintyje dar gyvi prisiminimai iš švenčių sodyboje, kuomet visi, susėdę prie sustumtų stalų, dainuodavo, tarp jų išsiskirdavo vedantis močiutės balsas. Vis dėlto kasdienybėje Jolita ne taip dažnai girdėjo ją dainuojančią. Įprastai močiutė nuo ryto iki vakaro po ūkį sukdavosi. O ir pati dainų mokėjimo pernelyg nesureikšmindavo: kas domėjosi – tiems padainuodavo ir toliau grįždavo prie savo darbų.
– Prisimenu, kaip neapsidžiaugiau tautosakos rinkėjų paprašyta užrašinėti jos dainas. O buvome net susidarę planą, kiek dainų per dieną užrašysime į sąsiuvinį,… – Jolita apgailestauja, kad tuomet ji nesuprato, kaip svarbu išsaugoti lietuvių liaudies dainas, kad jos nepasimirštų. – Iš močiutės dainų moku vieną „Dukrele, vaikeli,“ kurią kartais padainuoju, bet dažniausiai pasiklausau jos dainų įrašų. Gerai, kad savo laiku jos buvo užrašytos. Pas Mamutę suvažiuodavo daug žmonių, būdavo talkos. Ne tik mane, ir kitus, net ir svetimus, traukė Mamutės šiluma ir tai, kad nesvarbu, koks esi – tu visada būsi priimtas… Mamutė klausdavo: „Tai kada parvažiuosi?“ Visada ką nors įdėdavo, kiek pajėgdavo – palydėdavo…

Likimas žadėjo gražų gyvenimą…

Gustaičių kaimo sodyba vėl atgimsta.

– Močiutė Adelė Kazlauskienė gimė aštuonių vaikų šeimoje, Senovės kaime netoli Ąžuolų Būdos. Ištekėjo už Juozo Kazlausko. Jis buvo grįžęs iš Amerikos, ten dirbęs vairuotoju, tarnavęs kariuomenėje. Senelis buvo išsimokslinęs, draugavo tik su vaistininku ir netoli gyvenusiu dvarininku, skaitė knygas, kas tuometiniame kaime buvo ne madoj. Buvo darbštus, sakė: „Kokia valdžia beateis – žagrės iš manęs neatims“. Tėvai jį parsikvietė prižiūrėti tėviškės Gustaičių kaime, nes mirė kitas sūnus, – Jolita apie senelių pažintį ir vedybas pasakoja romantišką istoriją. – Grįžo jis į Lietuvą, parsiveždamas du auksinius laikrodžius – vieną sau, kitą – būsimai žmonai. Už močiutę jis buvo devyneriais metais vyresnis. Pasakojama, kad atvažiavo pirštis pas močiutę jau keturioliktas, ankstesni jaunikiai jai netiko. Tačiau po to, kai 1922 metais susipažino su seneliu, jie matėsi vos kelis kartus ir po keturių savaičių susituokė, apsigyveno Juozo tėvų, Rozalijos ir Jurgio Kazlauskų, ūkyje, pasistatė namą, – pasakoja J.Bužinskienė.
Anot jos, seneliai nepaprastai gerai sutarė. Močiutė buvo gero charakterio, darbšti, rūpinosi šeima ir namais, gražiai audė, buvo labai vaišinga. Senelis išsiskyrė pažangiu mąstymu, domėjosi agronomija, įveisė vaismedžių, sodybą apsodino įvairių rūšių medžiais. Net po daugelio metų matyti, kaip išmanančiai viską darė, pavyzdžiui, egles pasodino šiaurinėje sodybos pusėje, viduryje sodybos – ąžuolą.
Pašnekovės teigimu, ąžuolą ne taip seniai nutrenkė žaibas, kai sodyboje leido pagyventi žmonėms, kurių nelabai pažinojo. Deja, jį teko nupjauti, o iš medienos padirbdinti stalas ir suolai šiuo metu puošia kiemą.
Pačios Adelės Kazlauskienės liudijimu, su vyru jiedu nė karto nebuvo susipykę, visiems linkėtų tokio gražaus gyvenimo. Bet būti kartu jiems buvo lemta vos 15 metų. Anūkės pasakojimu, lemtingą rytą diedukas žmoną apsikabino sakydamas: „Vai kada aš tavim, Adelėle, atsidžiaugsiu, jau penkiolika metų man prie tavęs taip gera…“ O vakare, 1937 m. liepą, jį per lietų suskubusį laukan uždaryti kluono duris, netikėtai pakirto žaibas…
Anūkės pasakojimu, močiutei buvo 35 metai, kai liko viena su aštuoniais vaikais:
– Vyriausiai dukrai galėjo būti 12–13 metų, mano tėtei – devyneri, jauniausiai Salomėjai – vos vieneri metukai, savo tėvą ji prisimena tik iš šeimos legendų. Kai močiutė liko našlė, dar septyni vyrai buvo atvažiavę pirštis, juk sodyba nebuvo nugyventa. Bet ji pasakė: „gal mane ir mylės, bet vaikus – kaži…“ ir atsakė pretendentams. Labai vargo, neturėjo į ką atsiremti, buvo tokių dienų, kai neturėjo ką vaikams paduoti valgyti. Galbūt tokiomis akimirkomis daina ją guodė, buvo nuolatinė dienų palydovė, neleidusi jai „niūrėt“?
Išgyveno neramius laikus…
Užėjus sovietams, A.Kazlauskienės gyvenamajame name buvo įkurtas jų štabas. Po to kelerius metus sodyboje šeimininkavo vokiečiai, šiems pasitraukus, vėl sugrįžo sovietai.
– Kaip mamutė pasakojo, jie atėmė visą žemę, svirną, kuriame pylė viso kolūkio grūdus. Pokariu ėmė lankytis partizanai, įkandin jų užgriūdavo stribai. Mamutei reikėjo ne tik vaikus pamaitinti, bet ir atvykėliams maisto paduoti. Apie miškan išėjusius giminaičius sužinoję stribai lankėsi dažnai, darė kratas, buvo suėmę, sumušė du sūnus… Vis ieškojo partizanų bunkerio – šie užsukdavo, kad galėtų kluone po šiaudais pasislėpę pamiegoti ar aptvarstyti žaizdas, – Jolita pasidalina keliomis istorijomis, kuomet tik laimingo atsitiktinumo dėka stribai nesusidūrė su sodyboje buvusiais miško broliais. Jos galėjo baigtis tragedija šeimai. Bet, jos teigimu, buvo vienas stribas, kuris šiene radęs kartis, ant kurių laikėsi slėptuvė, nemačiom jas numetė į šoną. Kai kurias A.Kazlauskienės prisiminimų nuotrupas apie tą laikmetį yra užrašęs ir Jaunius Vylius.
– Po karo mano tėtis išėjo į Kauną skolintais batais, būdamas šešiolikos. Čia įsidarbino, neakivaizdžiai baigė mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo darbų mokytoju. Dvi tetos baigė aukštąsias ekonomikos studijas, vyriausiasis Leonardas, kuris vaikystėje persirgo meningitu, visą gyvenimą pragyveno su motina. Jauniausias sūnus Juozas dirbo vairuotoju, įsikūrė netoliese, padėdavo visuose darbuose. Buvo panašus į Mamutę – darbštus, nelaikė jokio piktumo, turėjo humoro jausmą, kiek su juo vaikystėje prisijuokta, – prisimena Jolita. – Mes, Kazlauskai, visi tokie – tiesūs, daug kalbame, juokiamės, kartais aštriai pasakome, bet nelaikome pykčio. Gal kartais ir užpykdome ką nors tokiu savo kalbėjimu…

Savo būdu traukė ir svetimus, ir savus
Nuolatinis stresas, išgyvenimai nepalaužė Adelės Kazlauskienės sveikatos ir nepakeitė jos būdo. J.Vylius yra užsiminęs, jog iš jos namų parsiveždavo ne tik užrašytų naujų dainų, bet ir nepakartojamo gerumo, širdies šilumos, tikro žmogiškumo. L.Burkšaitienė yra paliudijusi: „…gyvas ir paslaugus jos būdas traukia ir savą, ir svetimą: pas ją visada rasi ką nors iš giminių, su reikalu ar šiaip užbėgusį ar užvažiavusį, o anūkai, mažesnieji ir suaugę, ir ilgiau užsibūna.“
– Aš močiutę atsimenu nuo ketverių metų. Kai gimiau, Mamutei jau buvo apie 70 metų. Kai mano sūnus, jos proanūkis, gimė, jai buvo sukakę 100 metų. Per savo gyvenimą esu gal tik kelis į ją panašius žmones sutikusi. Kaip moteris, praktiškai be jokio išsilavinimo, ji buvo labai šviesi, savo gerumu, maloniu bendravimu išsiskyrė iš kaimo aplinkos. Neteisdavo, neapkalbėdavo, nesmerkdavo. Kas tik pas ją kartą atvažiuodavo, imdavo lankytis nuolat. Paprasta kaimo moteris turėjo daugybę pažįstamų iš visos Lietuvos. Su ja galėdavai būti toks, koks esi, ji niekuomet nekritikuodavo, rasdavo gerą žodį. Iš jos sulaukiau vien palaikymo ir besąlyginės meilės. O tai kiekvienam žmogui yra labai svarbu… – akcentuoja Jolita.
Ne taip seniai J.Bužinskienė sužinojo, kad jos močiutė tolimais giminystės ryšiais yra susijusi su prezidentu Kaziu Griniumi (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), jos tėvas buvo prezidento pusbrolis. Nagrinėdama giminaičių veido bruožus Jolita iš tiesų atrado daug išorinio panašumo tarp Kazio Griniaus ir savo dėdės Juozo. Todėl ji aplanko ne tik močiutę Veiverių kapinėse, jaučia pareigą pagerbti ir įžymųjį giminės atstovą, kiekvienąkart uždegdama žvakutę jo taip mėgtoje Monžgirėje, netoli gimtojo Selemos kaimo (Kazlų Rūdos savivaldybė). Čia perlaidoti iš užsienio parvežti Prezidento palaikai, pastatytas jam skirtas paminklas.

Tiki palaiminimu iš dangaus…
Adelė Kazlauskienė nugyveno sunkų, bet ilgą gyvenimą, mirė sulaukusi 102 metų. Iš aštuonių jos vaikų likusios dvi dukros, vyresnei Romai – 89 metai, o jaunesnei Salomėjai – 87 metai. Jolita atskleidžia, kad būtent teta Salomėja yra viena iš močiutės gyvenamojo namo renovacijos darbų sponsorių. Ji daugiausia iš visų vaikų gyveno Gustaičiuose, rūpinosi mama ir broliu Leonardu. Kai jų neliko, ir nusprendė sodybą parduoti, tarsi kažkas iš aukštybių šią mintį užblokavo ir įpiršo priešingą.
– Mes, keturios moterys, – aš, mano mama, sesuo Rūta ir teta Salomėja – esame rimtai pasiryžusios atkurti sodybą. Negaliu net sau atsakyti, kodėl noriu ją išsaugoti, ko gero, čia ne aš nusprendžiau, o sodyba pasikvietė mane, – Jolita laukia, kada galės sugrįžti į savo vaikystės kaimą ir auginti, pavyzdžiui, alpakas.
Kampelis po kampelio, lėtai, bet užtikrintai, su meistro pagalba, atgimsta dainų karalienės A.Kazlauskienės sodyba. Pernai buvo nudažytas namas, stogas, sudėti langai, šiemet įrenginėjamos vidaus patalpos. Peržiemojo bitės…
– Bėgant metams, negaliu atsistebėti, kaipgi Mamutė viena, su tiek vaikų, atlaikė karo, pokario negandas ir išsaugojo sodybą. Bet ji buvo tokia gera, kad viskas, kas bloga, nuo jos nutekėdavo kaip nuo žąsies vanduo…“ – Jolita viliasi, kad šioje sodyboje ją stebės ir saugos geroji močiutės dvasia.
Dalė Lazauskienė