Menas išgelbės pasaulį

Mūsų kraštietė – menininkė Inga Kimbirauskienė.

„Jaučiu stiprų ryšį su gamta. Ji mane sukūrė, o aš kūryboje atsigręžiu į ją…
Gyvenu gamtos apsuptyje. Vis labiau ir labiau myliu savo kraštą,“ – sako prieniškė Inga Kimbirauskienė – menininkė, visapusiškai kūrybinga asmenybė, kurianti vienetinius odos gaminius su tapybos elementais.

– Ar menas traukė nuo pat vaikystės?
– Gimiau, augau Prienuose. Labai mėgau piešti nuo vaikystės. Močiutė buvo mezgėja, pamokė nerti vąšeliu. Senelis padėdavo prieš akis popieriaus lapą ir skatindavo: „Piešk, mieloji…“
Kai baigiau Prienų „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą (dabar progimnazija), žinojau, kad studijuosiu menus, nes jau būdama mokinė mėgau išbandyti įvairius rankdarbius: siuvinėjau, nėriau vąšeliu, piešdavau.
– O tada… lipote į Pelėdų kalną?
– Taip…Vėliau įstojau į Vienožinskio menų kolegiją Kaune, įsikūrusią Pelėdų kalne. Pajutau, kad esu savo vietoje.
Taip ir prasidėjo mano kūrybinis kelias į šį kalną. Savotiška mistika – man labai patinka paukščiai, ypač pelėdos. Studijavau tapybą, piešimą, dailės istoriją, kompoziciją, bet labiausiai norėdavom bėgti į dirbtuves, kur tobulinome dekoratyvinės odos amato subtilybes. Čia buvo įdomu: pajausti odą, jos struktūrą, savybes. Labai patiko mokytis, grupėje buvome tik penkiese, netrūko dėstytojų dėmesio bei patarimų. Pamenu, iškrėtėm šposą: turėjome pristatyti savo darbus peržiūrų metu. Su kolege dirbome visą naktį ir… pramiegojome pristatymo laiką! Dėstytojai nesulaukė nei studenčių, nei jų darbų. Štai taip! (juokiasi).
Po kelerių metų Pelėdų kalne įgijau dekoratyvinės odos dirbinių plastikos specializaciją – meistro kvalifikaciją.
– Ar teko paragauti ir mokytojo duonos?
– Taip. Vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete įgijau dailės mokytojo kvalifikaciją ir sugrįžau į savo mylimą kraštą. Mokytojavau Klebiškyje. Mane palaikė puikus pedagogų kolektyvas, džiugino šilti santykiai.
O laisvomis nuo pedagoginio darbo dienomis kūriau odos gaminius, dalyvavau Kaziuko mugėse, savo darbus pristatydavau pardavimui meno galerijose.
Prasidėjus Covidui, grįžau prie aktyvios kūrybos. Gaminau odines dėžutes; mėgau ant jų išpaišyti paveiksliuką ar apipavidalinti kažkokia detale, pavyzdžiui, kriauklele, akmenėliu. Labiau patinka daryti miniatiūrinius darbus, kartais – ir didesnius.
– Jūsų kūriniai skamba lyg muzika: odos dirbiniuose šiltas spalvinis koloritas persipina su gamtos dvelksmu, kvapais; žavi jūsų piešti minimalistiniai paveikslėliai, detalės, suteikiančios gaminiams išskirtinį įspūdį bei vertę. Tuo neįmanoma nesižavėti…
– Kurdama noriu išbandyti viską… Mane „veža“ blykstelėjęs sumanymas, idėja, kūrybinis procesas. Džiaugiuosi, kad žmonėms tai patinka.
Kūryboje dominuoja gamtos motyvai, gyvūnai, mistinės būtybės. Iš odos gaminu labai įvairius dirbinius, tai – rankinės, kuprinės, krepšiai, skrynelės, apyrankės, raktų pakabukai, knygutės… Kiekvieną gaminį papuošiu piešinuku, bandau įdėti kristalą ar akmenį. Su pajautimu. Tarkim, rankinukas, pasiūtas iš natūralios odos, su įrėmintu labradorito akmeniu. Beje, labradoritas – vienas stipriausių apsaugos akmenų. Kurdama juosmens piniginę, papuošiau ją kalnų krištolu. Masiškai štampuoti nenoriu, nesigauna. Kuriu tik vienetinius darbus. Sugalvoji, lekalą išbraižai, gal savaitę mąstai, žaidi. Man tai – kūrybos išraiška, negaminu antro identiško gaminio, vis noriu sukurti kažką kito. Ir taip be galo… (juokiasi) .
– Facebook „Ingart“ svetainėje gėrėjausi nuostabiomis jūsų gaminių nuotraukomis, vaizdais. Esate visapusiškai kūrybinga asmenybė: menininkė, mėgstanti tapyti ir fotografuoti gimtąjį kraštą…
– Esu gamtos vaikas. Nuo ryto iki vakaro mane supa nuostabi Lietuvos gamtos kūrinija, jos spalvos, aromatai, vaizdiniai, ji – savotiška mano įkvėpėja.
Mėgstu tapyti įvairius paukščius, bet daugiausia pelėdas. Odos dirbinius puošiu drugeliu, bite, laumžirgiu ar mūsų žaliųjų miškų žvėreliu – stirna, lape, vilku.
Kuriu ir mistines būtybes – deives, taip, kaip aš jas įsivaizduoju ar matau: tai šilų ar pievų laumės, mėnulio deivės, paukščių, gyvūnų užkalbėtojos.
Savo darbus dovanoju artimiesiems, draugams, ar pajautus, kam to reikia. Kartais paveikslą galiu tapyti neskubėdama net pusę metų. Kai savo vizijose žinosiu, kaip kas turėtų atrodyti, tada ir paimsiu teptuką…
Labai daug laiko praleidžiu gamtoje, mūsų Lietuvos miškuose. Patinka fiksuoti gamtos kūriniją, jos pokyčius, gyvūnų gyvenimą, elgesį. Ir paveiksle, ir nuotraukoje noriu akcentuoti išliekamąją vertę, ilgaamžiškumą.
– Kūrybiškumo ir fantazijos jums, Inga, tikrai netrūksta. Palinkėsiu, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su jūsų neeiliniu talentu ir nuostabiais vienetiniais gaminiais. Sėkmės įgyvendinant visas jūsų vizijas.

Veronika Pečkienė