Balbieriškis praėjusių amžių sandūroje

Justinas ADOMAITIS

Istorijos šaltiniai liudija, jog Balbieriškis iki 1870 m. gegužės 31 d. buvo privatus (dvaro savininkui priklausantis) miestelis, kol tądien rusų caro valdžia administraciniu požiūriu jį už kažkokį nepaklusnumą pripažino kaimu.

Kun. Justinas Staugaitis Balbieriškio bažnyčioje vikaru tarnavo 1893-1894 m.

Parapija XIX amžiuje priklausė Varšuvos kunigaikštystei, Prūsijos karalystei, Rusijos Augustavo ir Suvalkų gubernijoms. Bažnyčios administratorius skirdavo atitinkamo regiono (vyskupijos) vadovai, gavę pasaulietinės valdžios leidimus. Dvaro savininkas šioje srityje turėjo svarų žodį, nors oficialiai buvo laikomasi tariamo dvasinės ir pasaulietinės valdžių nepriklausomumo principo. Balbieriškyje liudijimus paliko prelatas, dvarus išdalijęs Lietuvos žemės reformos autorius kunigu-bolševiku turtingųjų vadintas Mykolas Krupavičius, įdomių, kartais net gluminančių atsiminimų užrašęs Balbieriškio bažnyčios vikaru 1893–1894 m. tarnavęs kun. Justinas Staugaitis, vėliau valstybininkas, 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataras, vyskupas.
Nutylėta istorija
Sovietmečiu (1957 m.) rašydamas Balbieriškio parapijos istoriją Krikštonių parapijos klebonas, istorikas ir kraštotyrininkas kun. Jonas Reiteleitis (1884-1966) iš lotynų kalbos išverčia bažnyčios dokumentus – administratorių ataskaitas, vyskupų vizitacijų aktus, paminėdamas nuo katalikų parapijos įkūrimo 1520 m. iki 1957 m. Balbieriškyje dirbusius klebonus, charakterizuodamas jų santykius su pasaulietinės ir dvasinės valdžios pareigūnais, pastangas rūpintis materialine institucijos padėtimi ir kt. Vikarai (jaunimo švietėjai, žemdirbystės, ūkininkavimo, verslumo pradmenų ugdytojai) knygoje neminimi. Kažkada esu „Gyvenime“ rašęs apie Balbieriškyje 1834-1839 m. vikaru dirbusį kun. Antaną Totoraitį (1805–1889). Parapijiečius jis mokė ne tik poterių, bet ir ūkininkavimo. Spėjama, jog vikaras Degsnės maumedynui iš Lenkijos parvežė medelių sodinukų. Vėliau dirbdamas Sintautų parapijoje ten įveisė vynuogyną, vėlgi iš atsivežtų sodinukų. Sovietmečiu kun. A. Totoraitis buvo minimas tik kaip liaudies švietėjas ir rašytojas Antanas Tatarė.
Istorija mūsų nepaleidžia. Ties XIX ir XX amžių riba datuojamos pirmosios Balbieriškio nuotraukos liudija apie pasiturinčio miestelio gyvenimą. Tvirtų medinių trobų pilnos senamiesčio gatvės šalia bažnyčios. Dar toli didysis 1915 m. gaisras, plėnimis paleidęs medinius dvaro rūmus, kapinių koplyčią ir senamiesčio trobas, palikęs tik Dievo namus.

Valdžios draudimai ir miestelio bendruomenė
Balbieriškis praėjusių amžių sandūroje. Carinė priespauda, lietuviškos spaudos draudimas, lenkiškai gatvėje ir bažnyčioje kalbantys miestelėnai. Balbieriškio dvarui vadovaujantis Varšuvoje gyvenančios Juzefos Vodzinskienės (grafo Edvardo Marcelio Žoltovskio dukros) įgaliotinis Ignotas Badovskis, bažnyčioje vikaru tarnauja 1890 m. Seinų kunigų seminariją baigęs Justinas Staugaitis (1866–1943), klebonijoje gyvena ir miestelyje gydytoju dirba medicinos studijas Maskvos universitete baigęs Stasys Matulaitis (1866–1956). Lietuvišką spausdintą žodį (maldaknyges „Aukso altorius“) slapčia iš Tilžės atneša knygnešys Jokūbas Statkevičius (1847–1930). Dvaro spirito varykloje mechaniku dirba Pranciškus Krupavičius, mokslus baigęs Belgijoje. Lietuvą garsins jo sūnus Mykolas Krupavičius (1885–1970). Paskutiniuoju XIX a. dešimtmečiu brendo lietuvių išsivaduojamasis judėjimas. Bažnyčiose lenkų kalbą stūmė vietos gyventojų gimtoji kalba, viešojoje erdvėje sklido spausdintas lietuviškas žodis. Stebėtina, jog tais laikais nuošaliame Balbieriškyje tikėjimo ir patriotizmo daigais rūpinosi kun. J. Staugaitis, o gyd. S.

Tokį Balbieriškį 1893 m. pavasarį atvažiuodamas nuo Prienų pamatė kun. Justinas Staugaitis.

Matulaitis skleidė kardinaliai priešingas socializmo idėjas, nors abu jauni vyrai buvo baigę Marijampolės gimnaziją ir valgė klebonijoje prie to paties stalo. S. Matulaitis Šventmikio slapyvardžiu 1897 m. publikuoja satyrinę apysaką „Parmazonas“, kurioje pagrindinio herojaus prototipu greičiausiai tapęs Balbieriškio parapijos vikaras.
Apie kun. J. Staugaičio pėdsakus Balbieriškyje sužinojau domėdamasis šeimos istorija. Iš giminaičių Lenkijoje gavau dokumentą, jog mano senelio Mykolo Vaičiūno brolį Juozą (Juzefą Voičinskį, 1894–1981) 1894 m. lapkričio mėn. 17 d. Balbieriškio bažnyčioje pakrikštijo kun. J. Staugaitis.
Zanavyku iš pažangių Paprūsės ūkininkų save kildinęs J. Staugaitis į gyvenimą atsinešė troškimą siekti žinių ir išsilavinimo, ugdyti bendruomenėse tautiškumą ir puoselėti valstybingumą. Carinės priespaudos metais lietuviams vyrams galimybę likti arčiau namų, nors daug ko ir atsisakyti, suteikdavo dvasinės studijos Seinuose. Be savo pagrindinio pašaukimo – tarnauti Dievui, kun. J. Staugaitis 1905 m. Marijampolėje įkūrė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį, 1906 m. įsteigė „Žiburio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir studentams remti, o į istoriją įėjo kaip Nepriklausomybės akto signataras, Telšių vyskupas (1926–1943), 17 knygų ir 350 straipsnių autorius. Mūsų kraštui jis artimas, nes vikaru dirbo Alytaus, Balbieriškio, Pakuonio, Aukštosios Panemunės parapijose. Visi mokykloje skaitėme Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Kun. J. Staugaitis parašė jo antitezę – trijų tomų romaną „Tiesos keliu“, kuriame oponuoja Liudo Vasario istorijai.
Apie 1929 m. J. Staugaitis pradėjo rašyti atsiminimus, kurie vėliau sugulė į knygą, po daugelio metų artimųjų rūpesčiu išleistą.

Pažintis su Dzūkija
Baigęs Seinų kunigų seminariją ir 1890 m. birželio 24 d. įšventintas į kunigus, J. Staugaitis paskiriamas vikaru į Alytaus parapiją, kurioje tarnauja apie pusmetį. Nuo 1891 m. pavasario iki 1893 m. pavasario vikaru dirba Sniadove netoli Lomžos. Po to perkeliamas vikaru į Balbieriškį ir čia praleidžia dvejus intensyvios veiklos metus. „Į Balbieriškį atvykau pirmomis birželio mėnesio dienomis, kada pavasario gamta Lietuvoj jau visiškai buvo atsigavusi, – rašo kun. J. Staugaitis. – Važiavau plentu nuo Prienų. Prie pat Balbieriškio plentas eina aukštu Nemuno krantu, nuo kurio puikiausi reginiai atsiskleidžia keleivio akims. Ant paties kalno graži Švč. Panelės statula, pamaldžios Balbieriškio savininkės J. Vodzinskienės pastatyta. Švč. Panelė veidu nusikreipusi į miestelio pusę ir rankas išskėtusi, tartum nori paimti į savo globą miestelį ir apylinkę. Kairėje pusėje, čia pat po kalnu, iš pietų šono atvingiuoja sidabrinė Nemuno juosta. Už Nemuno tuoj tankus pušų miškas plačiai skleidžia kvepiantį orą. Dešinėje po kalnelius ir slėnius, kur teka giliai įsigraužęs upelis Ringys, išsimėčiusios žmonių būstinės, žaliuojančiais medžiais apsikaišiusios. Už jų, dar toliau į vakarus, mėlynuoja miškas. Prieš save keleivis mato pilką juostą, kuri iš kalno leidžiasi žemyn ir baigiasi gražiu Balbieriškio dvaro parku. Abipus tos juostos – gatvės – nusidriekusios trobesių eilės. Tai Balbieriškio miestelis. Viduje jo, dešinėje, į dangų šauna du smailūs bažnyčios bokštai. Bažnyčia medinė, bet palšai nudažyta, iš tolo atrodo, lyg būtų mūrinė“.
Kaip rašo J. Staugaitis, parapijai vadovavo kun. Vincentas Sakevičius. Turėjo rimto vyro, šviesaus, gero kunigo vardą. Kun. V. Sakevičius mėgo daug skaityti, todėl iš tikro buvo šviesus kunigas, bent puse galvos aukštesnis už kitus savo draugus. Kun. V. Sakevičius būtų tikęs klebonauti ir didesniame mieste, bet vyresnybių nebuvo mėgstamas, todėl laikomas mažoje kaimo parapijoje.

Parapijiečių nuotaikos

Balbieriškio dvaras XIX a. pabaigoje.

Gyvenimo sąlygos Balbieriškyje vikarui J. Staugaičiui buvo geros: oras puikus, vikariatas neblogas, maistas geras, santykiai su klebonu taip pat geri. Klebonas sakydavo: „Man reikia padėjėjo, ne pavaduotojo“. Kun. J. Staugaičio teigimu, Balbieriškio parapijos gyventojai yra dzūkų kilmės, tik gal bent kiek sušvelnėję, nes susisiekia su vadinamaisiais kapsais. Balbieriškio klebonas kadaise valdė gana didelį dvarą ir keli parapijos kaimai buvo klebono baudžiauninkai. Tatai padarė neigiamą įtaką balbieriškiečių nusiteikimams: jie kunigu nepasitikėjo, žiūrėjo į jį kaip į poną. Kun. J. Staugaitis rašo: „Balbieriškio parapijiečiai buvo pratę labai menkai mokėti kunigui už patarnavimus, už palaidojimus ir jungtuves. Iš bemaž 4 tūkst. gyventojų parapijiečių su pamaldomis ir kunigu palaidojimų per metus tebūdavo apie 20. Daugiausia žmonės patys laidodavosi savo mirusiuosius. Su dideliu riksmu, dažnai pusėtinai įkaušę, atlydėdavo velionį prie bažnyčios, čia kunigas turėdavo jį pašlakstyti švęstu vandeniu. Palydovai pasiimdavo iš bažnyčios būgną (tai yra būtinas dalykas) ir, smarkiai šaukdami bei būgnuodami, patys lydėdavo numirėlį į anapus Peršėkės upės, kur yra Balbieriškio kapinės. Kunigas už pašlakstymą gaudavo 20 kapeikų. Balbieriškio parapija kunigų pajamų atžvilgiu buvo laikoma viena iš prasčiausių visoje vyskupijoje“.

Inteligentų nebūta daug
Kaip rašo kun. J. Staugaitis, lenkinimo procesas Balbieriškio apylinkėje toli gražu nebuvo taip toli nuėjęs kaip kitur Dzūkijoje. Lenkiškai būdavo skaitoma tik viena Evangelija, žinoma, šalia lietuviškosios. Poterius visi žmonės kalbėjo lietuviškai ir melsdavosi iš lietuviškų knygų, kurių balbieriškiečiams pristatydavo knygnešys („gudrus škaplierininkas“) J. Statkevičius, vėliau dviejų karininkų tėvas. Kaime žmonių retas kuris mokėjo lenkiškai. Net pačiame miestelyje tik vos keli namai vartojo lenkų kalbą, ir tie „lenkai“, žinoma, daug geriau mokėjo lietuviškai.
Barbieriškio miestelyje buvo ir kažkiek inteligentų: teisėjas Bernas, teismo sekretorius Vaiciulevičius, vaistininkas Šmidtas. Jie visi buvo lenkai ir sudarė vietos inteligentijos viršūnę. Buvo tai doros šeimos. „Katalikai jie nebuvo stropūs, bet vis tiek lankydavosi bažnyčioje, todėl mes, kunigai, palaikydavome su jais santykius, kad ir ne tokius glaudžius, – rašo kun. J. Staugaitis. – Kitą, žemesnę inteligentų grupę, sudarė mokytojas Bertlingas, jo brolis valsčiaus raštininkas, felčerio Tropės ir privataus advokato Blaževičiaus šeimos. Su šita grupe mes vos du kartus per metus (per Naujuosius metus ir per Velykas) tesusitikdavome“.
Kun. J. Staugaičio duomenimis, Balbieriškio dvaro savininkė buvo ponia J. Vodzinskienė, kuri gyvendavo Varšuvoj, parvažiuodavo į savo dvarą tik vasarą. Kiti Balbieriškio parapijos dvarai (palivarkai) irgi buvo tos pačios ponios J. Vodzinskienės nuosavybė. Pačiame Balbieriškyje gyveno visų J. Vodzinskienės dvarų administratorius, kituose būdavo ekonomai. „Balbieriškyje radau gydytoją Stanislovą Matulaitį, vėliau Šventmikio vardu pagarsėjusį publicistą, žinomą bolševiką. „S. Matulaitį pažinau dar iš gimnazijos laikų, jis buvo už mane ar tik ne dviem klasėm aukščiau, – rašo kun. J. Staugaitis. – Gimnazijoj pasipažinome tik iš tolo. Balbieriškyje teko mudviem sueiti į artimesnius santykius. S. Matulaitis Balbieriškyje buvo ar tik ne pirmutinis gydytojas. Čion jis atvyko tiesiog iš Maskvos universiteto, todėl, anot tos pasakos, plikas kaip tilvikas. Klebonas naujam daktarui davė savo name butą ir visą išlaikymą. Vėliau S. Matulaitis pasisamdė sau atskirą butą, bet valgė dar gana ilgai klebonijoj. Aš jau radau S. Matulaitį susitvarkiusį – turėjo savo virtuvę. Tačiau klebonijoj būdavo bemaž kasdienis svečias. Klebonas kiek galėdamas girdavo žmonėms daktarą, mat norėjo, kad žmonės paprastų pas jį eiti. Už šitą gerą kun. V. Sakevičiaus širdį ponas daktaras savo geradariui atsimokėjo imdamas jį tipu savo paskviliams. Ir kad bent būtų rodęs tikrąjį veidą! Bet Šventmikis iš kun. V. Sakevičiaus padarė bjaurią karikatūrą. Tatai rodo prastą pono daktaro būdą. Aš su daktaru draugavau gana daug. Mat abu buvom susipratę lietuviai, abu Petro Kriaučiūno (1850–1916) mokiniai. Pasaulėžiūros klausimų nejudindavome. Jau buvo matyti, kad S. Matulaitis toli gražu ne katalikas, tačiau ir jis drauge su kitais poneliais ateidavo bažnyčion pavėpsoti“.
Kaip teigia kun. J. Staugaitis, S. Matulaitis visai Balbieriškio draugijai nebuvo simpatiškas: mažakalbis, žiūrėdavo iš paniūrų, matyt, jausdavosi ne savo draugijoje. Kun. J. Staugaičiui daktaras nusiskųsdavo esąs nepatenkintas Balbieriškiu. Čia, girdi, žmonės tamsūs, su jais nieko gera negalima padaryti. Tai sakydamas S. Matulaitis, tikėtina, turėjo omenyje socialistinę propagandą. Matyt, jis ją bandė varyti Balbieriškyje. Po kelerių metų S. Matulaitis išsikraustė į Pilviškius, kur ėmė smarkiai veikti prieš Katalikų Bažnyčią, rašyti paskvilius prieš kunigus.

Dvarininko patarimas vikarui
Kaip rašo kun. J. Staugaitis, ponia J. Vodzinskienė turėjo savo įgaliotinį Ignotą Badovskį, kuris drauge su ja gyveno Varšuvoj, bet dažnai lankydavosi Balbieriškyje. Badovskis buvo tikintis katalikas. Varšuvoj net buvo Švč. Sakramento adoracijos brolijos senjoras. Atvykęs Balbieriškin, I. Badovskis tuoj padarydavo vizitą klebonijai ir uoliai lankydavosi bažnyčioje. Ir vikaro santykiai su I. Badovskiu tuoj pasidarė geri. Kartą I. Badovskis staiga pradėjo klausinėti, ar vikaras esąs patenkintas savo padėtimi? Šis atsakė, kad vieta sveika, klebonas geras. „Bet Tamstos gaila tokiam užkampiui kaip Balbieriškis. Tamsta galėtum naudingai dirbti platesnėje arenoje“, – kalbėjo toliau I. Badovskis. Vikaras atsakė, kad jaučiasi turįs didelių išsilavinimo trūkumų, kad svajoja išvažiuoti užsienin, deja, lėšų trūksta. Tada I. Badovskis atvirai pasakė, kokių turįs dėl vikaro planų. Jam reiktų, girdi, persikelti Varšuvon, kur gerai pažįstąs Varšuvos arkivyskupą ir vyskupą sufraganą, tai vikarui padėsiąs. Iš Varšuvos būsią galima ir į užsienį išvažiuoti, nes ten nesunku būsią gauti stipendiją. Pagaliau pats didelio miesto gyvenimas lavinąs žmogų. Kun. J. Staugaitis padėkojo p. I. Badovskiui už gerą jo širdį ir pasakė, kad jo siūlymas netikėtas, reikia pagalvoti. Šitas naujas projektas uždavė nemažą galvosūkį. Nemažai kunigų, visų inteligentų, išėjusių iš liaudies, turėjo kaimiškumo bruožų, nors buvo pasiryžę puoselėti savo kultūrą, įgyti aukštesnio išsilavinimo, karjeros (ir pajamų) galimybių. I. Badovskio projektas galėjo tai duoti. „Man reikėjo pasirūpinti ketvertu savo jaunesniųjų brolių ir seserų, – rašo kun. J. Staugaitis, – brolius jau buvau nuvežęs Varšuvon amatų mokytis. Ir jųdviejų reikalams vos ištekdavau iš menkų savo pajamų. Pas tėvą ir pamotę dar skurdo dvi jauniausios sesutės, kurioms jau nieko padėti nepajėgiau. Maniau sau: ar šen, ar ten būsiu, vis tiek daugiau pelno turėsiu kaip Balbieriškyje. Buvau girdėjęs, kad Varšuvoj net vikarų ekonominė padėtis gana gera. Tai buvo antras motyvas, kuris patarė man priimti I. Badovskio siūlymą. Kūčių dieną (1894 m. gruodžio 24 d.) išsiunčiau prašymą Varšuvos arkivyskupui ir drauge pranešimą p. I. Badovskiui, kad jau esmi padaręs žingsnį pereiti į Varšuvos arkidieceziją ir I. Badovskį prašau paremti mano reikalą. Kalėdų dieną per šv. Mišias savo likimą pavedžiau Išganytojo globai“.

Kova dėl lietuvybės
Iš gyvenimo Balbieriškyje kun. J. Staugaitis mini kovą dėl lietuvybės ir katalikybės. Per visą caro Aleksandro III viešpatavimo laiką Katalikų Bažnyčios padėtis Rusijos imperijoje kaskart blogėjo. Kun. V. Sakevičius, žiūrėdamas į tai, sakydavo: „Aš dar numirsiu kataliku būdamas, bet kas su jumis, jaunesniais, bus, sunku pasakyti“. Rusų vyresnybė stengėsi kunigus priversti kalbėti rusiškai. Kunigai po senovei net su rusų valdininkais kalbėdavo lenkiškai (valdininkas kalba rusiškai, kunigas atsako lenkiškai). Senesnieji kunigai, tiesa, ir nemokėjo rusiškai. Rusų valdininkai stengėsi rusų kalbą įsprausti ir į bažnyčią. Pavyzdžiui, kai kur kariuomenės naujokai, kad ir bažnyčiose, būdavo prisaikdinami rusiškai. Kunigai šitam reikalavimui dažniausiai pasipriešindavo, motyvuodami tuo, kad jauni vyrukai lietuviai nesupranta rusiškai. Bet kai kur rusų valdininkai rasdavo ir palankių sau kunigų. Štai miršta caras Aleksandras III. Tuoj skelbiamas jo įpėdinio Nikolajaus II manifestas. Visi apskričių viršininkai greitosiomis išsiuntinėja klebonams rusiškai išspausdintą manifesto tekstą ir įsako iš sakyklų perskaityti jį rusiškai. Padėtis sunki: nėra kada susieiti ir pasitarti. Skaitysi rusiškai – sulaužysi principą ir papiktinsi žmones. Neskaitysi – gali kliūti iš rusų vyresnybės. „Mudu su klebonu pasitarę nusprendėme skaityti manifestą lietuviškai, – teigia kun. J. Staugaitis, – aš pats jį išsiverčiau į lietuvių kalbą ir perskaičiau iš sakyklos. Paaiškėjo, kad ir daugumas apylinkės kunigų padarė taip, kaip mes. Tik kai kurie bailesnieji paklausė p. viršininko. Po šito įvykio buvo tardymas. Motyvavau tuo, jog vyresnybei turi rūpėti, kad žmonės suprastų imperatoriaus žodį“.
Archyvinės nuotraukos