Atvertos durys. Tarmės 2025. Aukštaitiški prisiminimai ir žemaitiškas kastinys Skriaudžiuose

„Kalba – tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus“, – sakė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Šiais žodžiais kovo 20 d. prasidėjo jau tradiciniu tapęs renginys „Atvertos durys. Tarmės“, kurį organizavo Skriaudžių buities muziejus ir Skriaudžių biblioteka.
Lietuva tokia maža, o skirtingų kalbėsenų, tarmių, potarmių joje tiek daug. Anot prozininko ir eseisto Romualdo Granausko, „Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam, o bendrinė kalba visai kas kita, tai jau kelnės ir švarkas…“.
Skriaudžių laisvalaikio salėje vykusiame renginyje nuskambėjo daug gražių tarmiškų žodžių, o kartu – daug juoko, šmaikštumo ir žavesio. Šiemet pagrindinis dėmesys buvo skirtas dviems lietuvių kalbos tarmėms: aukštaičių ir žemaičių.
Renginio metu savo vaikystės prisiminimų knygą „Bimbalmūšys“ pristatė keliautojas, rašytojas Saulius Baltrūnas. Susirinkusiuosius jis stebino gražia aukštaitiška šnekta ir panardino į vaikystės prisiminimus, į Aukštaitijos kaimą, kur vasaras leisdavo. Keliavome į knygos autoriaus prisiminimus, kai kuriems iš mūsų jie buvo net labai pažįstami ir patirti. Jaunesniosios kartos stebėtojai žvalgėsi vienas į kitą nuostabos kupinais veidais. Argi gali taip būti? Ar tai įmanoma? Dalintis vieną nusipirktą kramtomą gumą „Donald“ trise, kiekvienam pakramtant po vieną dieną?! Fu! Anot knygos autoriaus, būtų ir daugiau draugų to pačio gabalėlio pakramtyt gavę, jei gumos iš trečio kramtytojo nebūtų neatėmusi mokytoja…
Mintimis ir į Žemaitiją buvo nusikelta, pasakotas pasakojimas apie „baisią poikią ūpą vaikį Jozį“ (labai linksmą vaikiną Juozą), jo gyvenimą kaime ir vienpusės meilės detales, kuomet visai nepatinkanti kaimynė vis gaudo ir kalbina: „Juzapa, Jozi, moni imk į žmuonas“. Sprendėm visi kartu dilemą, kaip „Juzapou“ padėti.
Žaidimo „Atspėk žemaitišką žodį“ metu komandos bandė įveikti užduotis ir teisingai atsakyti, ką reiškia nurodyti žemaitiški žodžiai bendrine kalba. Buvo sunku, tačiau visi labai stengėsi, na, o daugiausia žodžių teisingai „išvertė“ „Vyresniųjų“ komanda ir „Septintokai“. Ir kokių įdomių žodžių esama: blezdynga (kregždė), kriuoktė (verkti), koisis (uodas), reita (šlaunys), kušinti (liesti), ciuocė (teta) ir daug daug kitų. Tapo akivaizdu, kad lietuviai, gyvenantys skirtingose Lietuvos vietose, gali visiškai nesuprasti vieni kitų. Gausiai susirinkę renginio svečiai turėjo puikią galimybę išgirsti, kokia skirtinga ir įvairi yra lietuvių kalba, o tai yra žavu.
Vyko ir edukacija „Kalbos spalvos“ bei žemaitiškų patiekalų degustacija. Kurgi dar Suvalkijoje, jei ne Skriaudžiuose, galima paskanauti tikro žemaitiško kastinio, tikros žemaitiškos kanapinės (spirgynės).
Renginys „Atvertos durys. Tarmės 2025“ jo dalyviams suteikė geros nuotaikos, nuoširdžių emocijų ir žinių. Nepaprastai svarbu saugoti savo kalbą, tarmes ir jų autentiškumą. Juk „kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“/J. Jablonskis/
Kristina Pažėrienė
Skriaudžių buities muziejaus muziejininkė