Biblioterapija – sielos žaizdoms gydyti

Emocine žmonių sveikata besirūpinantys psichologai, psichoterapeutai taiko įvairius terapijos metodus. Beveik poros dešimtmečių Birštono „Tulpės“ sanatorijoje darbo su įvairiais psichikos sutrikimais patirtį turinčios psichologės Brigitos Gelumbauskienės teigimu, sielos žaizdas gali padėti gydyti biblioterapija. Apie gydomąsias knygos galias Just. Marcinkevičiaus bibliotekoje surengtoje popietėje „Biblioterapija. Psichologinės pagalbos beieškant“ ji ir dalijosi savo pastebėjimais bei įžvalgomis.

„Sielos namų vaistinė“
Biblioterapijos istorija siekia Antikos laikus. Dar Senovės Graikijoje būta pastatų su užrašais „Sielos namų vaistinė“. Žmonės čia ateidavo, išsakydavo savo sielos skaudulius ir gaudavo knygą – ritinį (šiandien įprastų knygų tais laikais nebuvo). Skaitydavo patys, klausydavo, kaip skaito kiti – ir taip gydydavo savo sielų skaudulius.
Nors žmonės seniai suprato, kad užrašytas, perskaitytas žodis veikia gydančiai, vis dėlto biblioterapijos sąvoka atsirado visai neseniai – šis terminas paminėtas tik 1916 metais. Pasak psichologės, biblioterapijos poveikis buvo patvirtintas atliktais tyrimais su karo belaisviais. Sudėtingos emocinės būsenos žmonės buvo padalinti į dvi grupes. Vienai grupei davė skaityti knygų, kitai – ne. Palyginus rezultatus, skirtumas buvo akivaizdus – tie, kurie skaitė ir dalijosi mintimis apie tai, psichologinė savijauta buvo kur kas geresnė. Įvertinus tokį knygų poveikį, nutarta jį pavadinti biblioterapija – gydymu knyga.
Į Lietuvą biblioterapija atėjo praeitame amžiuje. Psichoterapeuto dr. Aleksandro Alekseičiko ir kitų, besidominčių šiuo metodu, dėka biblioterapija paplito įvairiose įstaigose, tarp žmonių. B. Gelumbauskienė taip pat dalyvavo Birštone A. Alekseičiko rengtuose praktiniuose įvado į biblioterapiją seminaruose. Vėliau atsirado konferencijos, pranešėjai – biblioterapijos poveikiui emocinei sveikatai imta skirti vis daugiau dėmesio.

Knyga turi žmogų supurtyti
Kai žmogus pradeda jausti skausmą, kai sielą ima stipriai skaudėti, reikia ieškoti pagalbos. Kas eina pas kaimynę pasišnekėti, kas į bažnyčią pasimelsti, kas užsirašo pas psichologą ar psichiatrą. Pasak B. Gelumbauskienės, kiekvieno žmogaus situacija kitokia, todėl kiekvienam reikia skirtingos pagalbos. Vieniems reikia konsultacijos su specialistu, kitiems, kenčiantiems dėl sudėtingų psichikos ligų, prireikia ir psichoterapijos, ir vaistų. Biblioterapiją psichologė vadina pagalbine priemone sielos žaizdoms gydyti. Ji – ne stebuklinga piliulė nuo visų bėdų, bet sielos ramybę gali grąžinti.
B. Gelumbauskienės teigimu, knyga turi žmogų supurtyti. „Kartais reikia ir malonių emocijų, bet jeigu problemos rimtos – vien paglostymo negana, kad žmogus viduje sveiktų, – patikina psichologė. – Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad į pokalbį atėjęs žmogus paprastai nenori skaityti jokių knygų, jis pats nori kalbėti, išsišnekėti. Jis pats kaip knyga – pats nori ją rašyti. Ne visada žmogus būna pasiruošęs skaityti, išgirsti, suprasti. Būna, kad gali pasiūlyti tikrai gerą knygą, matai, kad tam žmogui ji labai tiktų, bet jis dar nėra pasiruošęs. Dar neišverkė, neišpyko, neišsakė, kas jo viduje. Dar bijo susitikti su savo vidiniais demonais. Jam reikia duoti erdvės, laiko.“
Biblioterapijai tinka įvairių žanrų knygos. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad kas tinka vienam, kitam gali būti visai nepriimtina. Pasak B. Gelumbauskienės, biblioterapijai priskiriamos psichologinės, filosofinės, teologinės knygos, grožinė literatūra, pasakos, poezija ir netgi detektyvai. Pastarieji gali padėti ugdyti kritinį mąstymą, stiprinti atmintį, dėmesio koncentraciją. Ir suaugusiesiems, ir vaikams naudinga skaityti, analizuoti pasakas, ieškoti panašumų bei skirtumų su herojais, padiskutuoti, ką būtų galima daryti kitaip. A. Alekseičiko nuomone, pati paveikiausia biblioterapijos rūšis – poezija. Žmogų teigiamai veikia jos koncentruota mintis, ritmas.

Dėl vienos eilutės verta perskaityti visą knygą
Psichologė neslepia, kad netgi specialistui parinkti tinkančią knygą nelengva. Tai priklauso ir nuo terapeuto patirties, ir nuo paties žmogaus pasiruošimo, nusiteikimo. „Kartais reikia perskaityti visą knygą, kad surastum vieną eilutę“, – asmenine patirtimi apie A. Alekseičiko jai rekomenduotą knygą dalijosi B. Gelumbauskienė. Per vieną iš jo surengtų seminarų ji prisipažino turinti problemą – linkusi į savigraužą. A. Alekseičikas jai rekomendavo Paulo Pearsallo knygą „Psichologai irgi klysta“, tiksliau – vieną jos skyrių „Kaltė – taurusis jausmas“.
„Perskaičiau ne tik jį. Tačiau būtent tame skyriuje radau vieną sakinį, kuris ir šiandien manyje gyvena: „Be kaltės žmogus taptų gyvuliu.“ Po to sakinio mano gyvenimas neapsivertė 180 laipsnių, – atviravo psichologė. – Aš save vis dar pagrauždavau, bet su savo kalte pradėjau elgtis kitaip. Į kaltės jausmą pradėjau žiūrėti su pagarba, o ne kaip į šiukšlę, kurios reikia greičiau atsikratyti. Ta kaltė niekur nedingo, bet ji tapo sveikesnė, adekvatesnė. Kai pasijunti kaltas, gali užsigraužti, bet gali imti ir pasakyti: atsiprašau, aš vakar pasikarščiavau, nereikėjo man taip, jaučiuosi kalta, dovanok man. Jeigu jau nebėra to žmogaus, kurio norėtum atsiprašyti, galima tai padaryti mintyse arba užrašyti. Tačiau pats žmogus turi labai to norėti“, – pataria psichologė.

Gyvenimo prasmės paieškos
Pasak B. Gelumbauskienės, žmonės dažnai ieško atsakymų, kaip gyventi su nuolatiniu nerimu, baimėmis, nepasitikėjimu savimi, nemokėjimu atleisti. Neretas pasiguodžia ir praradęs gyvenimo prasmę. Tiems, kurie prisipažįsta, kad nebeturi dėl ko gyventi, kad netekus artimo žmogaus nebeliko jokios prasmės, psichologė rekomenduoja Viktoro Emilio Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Aušvico koncentracijos stovykloje kalėjęs knygos autorius sako dėl to ir išlikęs, kad tikėjo, jog išeis iš ten, parašys knygą, kalbės žmonėms apie prasmę. „V. E. Franklis sako, kad prasmė gali būti atrandama. Ir tai nebūtinai kitas žmogus – vaikai, anūkai ar pan., – pabrėžia B. Gelumbauskienė. – Prasmę galima surasti ir kitur: kai kas gyvena dėl to, kad parašytų knygą, kai kas – dėl sodo ar šuniuko. Tik svarbu, kad ta prasmė nebūtų kitų primesta – pats žmogus turi nuspręsti, dėl ko gyventi.“
Bibliotekoje surengtos popietės dalyviai ne tik klausėsi psichologės įžvalgų, dalijosi savo samprotavimais, diskutavo apie pačių patirtą knygų gydomąją galią. B. Gelumbauskienė pasidalijo sąrašu įvairiose situacijose sielos skausmą palengvinančių knygų, kurios galėtų tapti vedliais, padedančiais išgyventi nerimą, baimes, vienatvę, pakelti menką savigarbą, nepasitikėjimą savimi, paleisti pyktį, atleisti, gydyti depresiją, į tarpusavio santykius įsileisti meilę, spręsti ligų sukeltas problemas.
Aldona Milieškienė
Autorės nuotrauka