„Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“

Taip simboliškai sutapo, kad Prienų „Žiburio“ gimnazijoje organizuoto jaunųjų kalbininkų konkurso, skirto kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti, baigiamosios šventės išvakarėse kalbėjomės su kitu garbiu žiburiečiu prof. Leonu Ašmantu. Nors buvęs pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo energetikos ministras L. Ašmantas yra energetikos specialistas, bet kalbėjomės mes būtent apie lietuvių kalbą. Profesorius dalinosi dar gyvais įspūdžiais apie Rietave, Lauryno Ivinskio gimnazijoje vykusią jaunųjų filologų olimpiadą, skirtą žymiam prieškario kalbininkui, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų lektoriui Andriui Ašmantui atminti. Tai taip pat jau ne pirmus metus organizuojamas lietuvių kalbos ir literatūros puoselėtojų konkursas, kurio mecenatu yra prof. Leonas Ašmantas. Pasidžiaugęs, kad ir Prienų „Žiburio“ gimnazija, kurią jis baigė pats jau daugiau kaip prieš du dešimtmečius, taip gražiai puoselėja lietuvių kalbą ir prisimena jai gyvenimą paskyrusius žiburiečius, profesorius priminė ir kelias labai reikšmingas savo tėvo, kilusio iš Rietavo krašto, kalbininko Andriaus Ašmanto sentencijas apie kalbą, perskaitytas paliktuose raštuose (Andrius Ašmantas mirė sulaukęs vos 35-erių, 1941 metais).

Prienų „Žiburio“ gimnazijos Ic klasės moksleivė Viltė Zorskaitė už esė „Pažadas sau ir kalbai“ pelnė II vietą. Viltę ir ją konsultavusią mokytoją metodininkę Rūtą Pūrienę sveikino buvusi žiburietė Kamilė Bandonytė ir Prienų r. savivaldybės vicemeras Deivids Dargužis.

Manau, kad buvusio pedagogo ir mokslininko Andriaus Ašmanto dar 1930 metų sausio 10-ąją dienoraštyje parašyti žodžiai „… kad kiekvienas žmogus turi žinoti, ką ir kodėl jis dirba arba turi dirbti“ labai artimi ir jaunųjų kalbininkų konkurso dalyviams. Jų esmė svarbi ir nenutrūkstamo ryšio su gimtąja kalba puoselėtojams mokiniams, ir šiuo keliu juos vedantiems mokytojams. Kartu, kaip rašė kitas žymus žiburietis, poetas Justinas Marcinkevičius, budintiems prie to, kas dar likę neužgesę valstybėje, tautoje ir žmoguje.
Džiugina tai, kad dar 2000-aisiais mokytojos Marijos Vitkauskaitės iniciatyva startavęs konkursas liko ištikimas savo pirminei idėjai, išsaugojo tradicijas ir neprarado savo aktualumo. Konkurso tikslas – gilinti gimtosios kalbos žinias, lavinti rašytinės kalbos įgūdžius, ugdyti stiliaus individualumą, skatinti mokinių iniciatyvumą, žadinti kūrybiškumą ir nestandartinį mąstymą.

Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Albina Auksoriūtė.

Tai, jog šiemet konkurse dalyvavo per 30 dalyvių: esė ir tiriamųjų darbų autorių, liudija, kad jaunųjų kalbininkų gretos nemažėja. Nežiūrint, kad dabar mūsuose neretai dėmesio lietuvių kalbai mąžta, kad kitąkart svarbesniu gali pasijusti geriau žinodamas anglų ar kurią kitą užsienio kalbą, kad patogiau pasitelkti „emodžius“, „memus“ ar trumpinius, keičiančius bendravimo formas.
Jau 26 kartą vykęs renginys prasidėjo nuo pamokos apie žymų kalbininką, baltistą Joną Kazlauską (1930–1970). Pamoką vedė Prienų „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Živilė Jurkšienė, kuri susirinkusiesiems papasakojo apie J. Kazlausko biografiją, pristatė jo pagrindinius mokslo darbus. Mokytoja priminė ir apie buvusio gimnazijos direktoriaus Antano Lyberio kalbinius darbus.

Konkurso dalyviai, juos konsultavę mokytojai, vertinimo komisijos narės, rėmėjai ir svečiai.

Per renginį Lietuvių kalbos instituto direktorė, Terminologijos centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Albina Auksoriūtė skaitė paskaitą „Kaip kuriami augalų pavadinimai?“ Joje mokslininkė pristatė lietuviškų augalų vardyno kūrėjus Jurgį Ambrazėjų Pabrėžą ir Lauryną Roką Ivinskį, augalų vardų tyrinėjimo istoriją bei papasakojo, kaip kuriami jų pavadinimai.
Po to susibūrėme konkursui pateiktiems darbams aptarti. Kartu su Prienų „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Nijole Šervenikaite, mokytojomis metodininkėmis Živile Jurkšiene, Irena Mažeikiene, Lietuvių kalbos instituto pavaduotoja mokslo reikalams dr. Aurelija Tamulioniene aptarėme moksleivių darbus ir padėkojome jiems ir juos konsultavusiems mokytojams už parengtus puikius esė ir kalbos tiriamuosius darbus.

Konkurso dalyvių darbus aptarusios komisijos narės Lietuvių kalbos instituto direktorės pavaduotoja mokslo reikalams dr. Aurelija Tamulionienė, „Žiburio“ gimnazijos mokytoja metodininkė Irena Mažeikienė ir mokytoja ekspertė Nijolė Šervenikaitė.

Tarp komisijos narių esu jau ne vienerius metus. Skaitant moksleivių parašytus darbus, visada džiugina jų autorių kūrybinės paieškos ir dėmesys kalbai. Bet kiekvienas konkursas pažeria ir savų perliukų. Kuo įsiminė šių metų konkursas? Džiaugiamės visais konkurso dalyviais, kuriems jų darbuose svarbiausias yra autentiškumas, kurie nesistengia niekam įtikti, o nori būti savimi ir ieškoti savam žodžiui poveikio išraiškos. Nebijo dvejoti ir ieškoti atsakymų. Žinoma, jau gerokai per dvidešimtmetį pažengusiam konkursui naujų spalvų suteikia ir besikuriantis laikmetis, ir nūdienos aktualijos, diktuojančios ir naujas temas.
Šiandien savo darbuose jų autoriai jau kalba ne tik apie istorines kalbos ištakas, kalbą puoselėjusias asmenybes, kitų kalbų įtaką, bet ir apie dirbtinio intelekto ir gimtosios kalbos santykį, ne dėl atstumo, o dėl kalbos net ir tarp artimų žmonių atsiradusias neperžengiamas sienas, asmenines patirtis, juntamas šalia ir kiekvieną dieną. Ko gero, provokuojančias ir gilesnes diskusijas.

Žiburietės Samanta Kvalitaitė ir Smiltė Tarasevičiūtė esė grupėje už savo darbus pelnė III vietas. Jas konsultavo mokytoja metodininkė Živilė Jurkšienė.

Smagu, kad konkurse jau nebe pirmus metus dalyvauja Kauno „Saulės“, Palangos Senosios, Šiaulių rajono Kuršėnų Lauryno Ivinskio, Alytaus miesto Šv. Benedikto gimnazijų moksleiviai, kad šiemet jų gretas papildė klaipėdiškiai, Kretingos rajono Salantų ir Kauno Maironio gimnazijų jaunieji kalbininkai. Gražu, kad net 12 žiburiečių norėjo ir tiesiog jautė pareigą ir atsakomybę dalyvauti konkurse. Ir labai gaila, kad jau kelintame konkurse nesulaukiame darbų iš kitų Prienų rajono mokyklų ir Jono Kazlausko gimtojo krašto Birštono gimnazijos. Anksčiau jie ir savo darbus pristatydavo, ir konferencijoms pranešimus parengdavo.
Kita vertus, kaip viename iš pokalbių apie konkursą yra kalbėjusi „Žiburio“ gimnazijos lituanistė mokytoja ekspertė Nijolė Šervenikaitė, kurti esė ir užsiimti tiriamąja veikla nėra lengvas ir greitas darbas. Juolab kad konkursas nėra privalomas renginys. O gal tiesiog kitų mūsų krašto gimnazijų moksleiviai renkasi kitus rašinių konkursus, kurių Lietuvoje per mokslo metus vyksta ne vienas. Bet būtų smagu, kad krašto jaunieji kalbininkai ir literatai nepamirštų tyrinėti ir savo apylinkių kalbą. Juk, kaip sako mokytoja Nijolė, tai – ir vietovardžiai, ir ežerų, upelių vardai, ir gatvių pavadinimai, jų kaita, keičiantis laikams, ir daug įvairių dalykų gali papasakoti mus supantys žodžiai, sakiniai, išgirsti iš kaimynų, senelių ar net mažų vaikų. Beje, ir skaitant šių metų konkursui parašytas esė, iš ne vienos jų šypsojosi močiutės, seneliai, ko gero, labiausiai padedantys anūkams vaikščioti gimtosios kalbos takeliais. O žiburiečio Justo Kariniausko tiriamasis darbas apie Prienų miesto gatvių pavadinimų semantinę leksiką, pasak Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotojos mokslo reikalams dr. Aurelijos Tamulionienės, „…ne tik labai įdomus, bet ir prasmingas, autoriaus įžvalgos būtų svarbios įvertinti, galbūt yra pavadinimų, kuriuos reikėtų keisti ir pan.“ Justo įžvalgomis mielai pasidalinsime ir „Gyvenime“. Kaip ir su esė kurinių autorių darbais.

Esė grupė
Erikas Suchanovas (I vieta, Palangos senoji gimnazija, mokytoja metodininkė Aušra Šeštokienė)
Ernesta Brazdeikytė (II vieta, Kretingos r. Salantų gimnazija, mokytoja ekspertė Adelė Žeimytė)
Viltė Zorskaitė (II vieta, Prienų „Žiburio” gimnazija, mokytoja ekspertė Rūta Pūrienė)
Ugnė Ulinauskaitė (II vieta, Prienų „Žiburio“ gimnazija, mokytoja ekspertė Nijolė Šervenikaitė)
Milda Paulauskaitė (III vieta, Kauno „Saulės“ gimnazija, mokytoja metodininkė Dalia Juodenienė)
Samanta Kvalitaitė (III vieta, Prienų „Žiburio“ gimnazija, mokytoja metodininkė Živilė Jurkšienė)
Smiltė Tarasevičiūtė (III vieta, Prienų „Žiburio“gimnazija“, mokytoja metodininkė Živilė Jurkšienė)
Izabelė Lipinskaitė (III vieta, „Saulės“gimnazija, mokytoja ekspertė Auksuolė Marčiulionienė)
Paskatinamieji prizai skirti: Deimantei Černevičiūtei (Prienų „Žiburio“ gimnazija, mokytoja ekspertė Nijolė Šervenikaitė), Žiedei Rukaitei (Kauno „Saulės“ gimnazija, mokytoja Audronė Kundrotienė), Samantai Tarasevičiūtei (Prienų „Žiburio” gimnazija, mokytoja metodininkė Rūta Pūrienė), Melitai Mikušauskaitei (Prienų „Žiburio“ gimnazija, mokytoja ekspertė Levutė Karčiauskienė), Akvilei Barutytei (Prienų „Žiburio“ gimnazija, mokytoja metodininkė Irena Mažeikienė).

Konkurso laureatams ir prizininkams įteikti diplomai bei rėmėjų dovanos. Tiriamųjų darbų autorius apdovanojo Lietuvių kalbos institutas, esė – Seimo narė Jūratė Zailskienė, Prienų r. savivaldybė, „Gyvenimo“ laikraščio redakcija, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka ir Prienų r. švietimo pagalbos tarnyba.
Šiemet prie rėmėjų prisidėjo ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas. Universitete gerą žinią apie Prienuose organizuojamą jaunųjų kalbininkų konkursą paskleidė Filologijos fakulteto Studijų skyriaus vadovė, buvusi žiburietė Kamilė Bandonytė.
Sveikindama konkurso dalyvius Kamilė dėkojo ir savo mokyklai bei mokytojams, palydėjusiems ją filologės kelio link. Tai taip pat, kaip ir „Žiburio“ gimnazijos mokytojų lituanisčių atsidavimas rengti jaunųjų kalbininkų konkursą, liudija, kad žymių mokslininkų pasodinti medžiai stiebiasi į saulę gražiomis atžalomis. Atžalomis, liudijančiomis apie nematomą išėjusiųjų ir esančiųjų žiburiečių siekį išsaugoti savo dvasios namus – gimtąją kalbą.
Ramutė Šimukauskaitė

Viltė Zorskaitė
Prienų „Žiburio“ gimnazija, I c klasė (II vieta)

Pažadas sau ir kalbai

Atsibundu anksti ryte, nuskambėjus įkyriam žadintuvo garsui. Nosį sukutena močiutės kepamų bandelių kvapas, pažįstamas nuo mažų dienų. Pramerkiu akis, dar nesuvokdama, kur esu, ir pro langą žvelgiu į pamažu brėkštančią dieną. Kodėl keliuosi taip anksti? – pykstu ant savęs. Ir tik tada suvokiu, jog šiandien – ypatinga diena. Atvyksta pusseserė iš Australijos, jos veidą esu mačiusi tik „Facebook“ platformoje. Tiesa, mes bendraujam, susirašinėjimas padeda man tobulint anglų kalbos žinias. Močiutė jau kelias savaites gyvena laukimu, laksto kaip pašėlusi, šimtas penktą kartą trina dulkes, kurių jau seniai nėra. Kai suskamba skambutis, ji strimgalviais puola prie durų ir spaudžia glėby pusseserę, o skruostais rieda ašaros. „Vaikeliuk, kaip pasiilgau!“ – greitakalbe, žodžius lyg žirnius berdama, sušunka ji, bet pusseserė tik atsitraukia, žvelgia į mane. Močiutė bando dar kartą pasakoti apie savo ilgesį, tik dabar lėčiau, aiškiau, lyg tikėdamasi, kad lietuviški žodžiai kažkur vis dar gyvi. Bet pusseserė tik gūžteli pečiais ir nusuka žvilgsnį. Tą akimirką močiutės akys aptemsta. Ji nuleidžia rankas ir tyliai atsidūsta. Atrodo, jos viduje kažkas sudužo. Man taip skaudu matyti tą tylų nusivylimą, tą neperžengiamą sieną, kuri atsirado tarp jų ne dėl atstumo, o dėl kalbos.
Tą patį vakarą, kai dangų apgaubia aksominė tamsa, ilgai rymau prie lango. Širdyje vis dar jaučiu močiutės skausmą, sunkiai nusakomą liūdesį, kuris tvyro namuose. Atsigręžiu į pusseserę, paimu nuo stalo lietuvių vadovėlį, pirštu perbraukiu puslapį ir vos girdimai ištariu močiutės nuolat kartojamą – Vaikeliuk. Pusseserė žvelgia į mane. Akimirką ji tik stebi nesuprasdama, bet tada lėtai bando kartoti. Jos balsas nedrąsus, bet aš skiemenuoju iš naujo, tikėdamasi, kad šis žodis kada nors taps ne tik garsu, bet ir tuo, kas mus suartins.Aišku,suvokiu, jog vieno žodžio nepakaks. Mokysiu ją ilgai ir kantriai, noriu, kad ji suprastų, kokia turtinga yra lietuvių kalba, kad galėtume kalbėtis, juoktis ir kvatotis, klegėti ar net žvengti. Dabar jau suprantu, kad kalba – tai daugiau nei žodžiai, mūsų kalba, kaip sako močiutės mylimas poetas Justinas Marcinkevičius, mūsų namai. Ji sieja su šeima, su gimtine, su savimi. Suprantu, jos netekusi, prarasčiau ne tik močiutę, bet ir save. Ir pažadu sau, kad ir kur begyvensiu, kokia aplinka mane sups, niekada neišduosiu lietuvių kalbos. Ji yra mano balsas, mano močiutė, mano Lietuva.