Nemuno kilpose surinkti tautodailės pavyzdžiai ir šiandien liudija apie kaimo žmonių išmonę

1954 metų liepos mėnesį Vilniaus valstybinio dailės muziejaus iniciatyva Prienų ir Jiezno rajonų kaimuose buvo surengta liaudies meno kompleksinė ekspedicija, kurios metu Vilniaus dailės akademijos studentai surinko nemažai namudinėmis sąlygomis austos tekstilės pavyzdžių, užrašė liaudies dainų, papročių, perpiešė audimo, skrynių dekoravimo raštų, piešiniuose ir fotografijose užfiksavo senąsias kaimo trobas, tautiniais drabužiais vilkinčius vietos gyventojus.

Parodoje – Birštono krašto senųjų audėjų darbai

Po parodos „Tyliai dainuoja raštai“ pristatymo. LNDM Liaudies meno skyriaus vedėja D.Bernotaitė-Beliauskienė (antra iš kairės) su Birštono muziejaus darbuotojais, tautodailės žinovais.

Po šios ekspedicijos Didžiųjų ir Mažųjų Nemuno kilpų krašte praėjo 70 metų, ir močiučių austi audeklai sugrįžo atgal kaip muziejiniai eksponatai, kad dabartinėms kartoms papasakotų apie buvusias nagingas šio krašto audėjas, primintų apie beveik išnykusią audimo tradiciją, atskleistų dzūkiškų raštų savitumą ir grožį. Austinės lovatiesės, rankšluosčiai, raižytos rankšluostinės, senosios audimo staklės iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Birštono muziejaus rinkinių pristatomi visuomenei Birštono muziejuje veikiančioje parodoje „Tyliai dainuoja raštai“.
Kovo 12 dieną apsilankiusieji parodos atidaryme galėjo pasigrožėti paprastų kaimo moterų gebėjimais derinti spalvas ir išausti sudėtingiausius raštus. Šiandien viską, ko prireikia buityje, perkame parduotuvėse, o tarpukariu, pirmaisiais pokario metais kaimo žmonės patys apsirūpindavo drabužiais ir namų tekstile, todėl beveik visos

D.Bernotaitės-Beliauskienės pranešimas apie Birštono krašto tautodailę buvo ir įdomus, ir informatyvus.

merginos ir moterys mokėjo austi. Šiandien mažai liko, kas audžia ir kas moko šio amato, juolab vertina tautinio stiliaus gaminius. Todėl 1954 m. vykusios mokslinės-etnografinės ekspedicijos dalyvių ir muziejininkų dėka rankų darbo audiniai, jų audėjų pavardės išliko žinomi ir praėjus beveik amžiui.
Parodoje eksponuojami Onos Grendelytės (Rimėnų k., Alytaus r.), Monikos Žiūkienės, Mortos Bunevičienės, Domicelės Kirkliauskienės (Geležūnų k.), Elenos Petrauskaitės (Vaitiškių k.), Mortos Revuckienės (Nemajūnų k.), Onos Vaniauskaitės (Panemunio k.) medvilniniai, lininiai rankšluosčiai; M.Bunevičienės (Vaitiškių k.), Mortos Žiūkaitės, Domicelės Klimienės, Monikos Dičpetrienės, Anelės Jaruševičienės, Magdalenos Bunevičienės (Geležūnų k.) lovatiesės ir audiniai lovatiesėms. Prie keleto darbų audėjų pavardės nenurodytos, kaip ir liko nežinomi staliai, prieš kelis dešimtmečius ar daugiau nei šimtą metų išpjaustinėję medines rankšluostines.

Prisimenant pokario metų ekspediciją ir vietos gyventojus

Senųjų audėjų austos lovatiesės ir paklodės.

Birštono muziejaus direktoriaus Simono Matulevičiaus pakviesti parodos lankytojai klausėsi įdomaus, skaidrėmis iliustruoto pasakojimo apie minėtą etnografinę ekspediciją, jos metu Birštono, Jiezno, Nemajūnų apylinkėse surinktus XIX a. pabaigos –XX a. vidurio audinius, kurie į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinius pateko 1953-1960 metais. Pranešimą skaitė LNDM Liaudies meno skyriaus vedėja, etnografė, istorikė Dalia Bernotaitė- Beliauskienė.
Pasak išlikusių dokumentų, įsakymą surengti pirmąją pokario metų mokslinę-etnografinę ekspediciją pasirašė Vilniaus valstybinio dailės muziejaus direktorius P.Gudynas. Ekspedicijos vadove jis paskyrė Liaudies meno skyriaus vadovę, vyr. mokslinę bendradarbę Akvilę Mikėnaitę. Tarp ekspedicijos dalyvių buvo VDA studentai, būsimi istorikai, keramikai ir architektai bei fotografas.

Birštono muziejuje eksponuojami XIX a. pab. – XX a. vid. Birštono krašto audėjų tekstilės pavyzdžiai.

Dalios Bernotaitės- Beliauskienės teigimu, ekspedicijos dienoraštis neišliko. Manoma, kad tyrinėti Nemuno kilpas dalyviai pradėjo nuo Nemajūnų, kur buvo apsistoję. Naudodamiesi žemėlapiais, jie sunkvežimiu važinėjo į aplinkinius kaimus. Per liepos mėnesį apsilankė Birštone, Bučiūnų, Butrimonių, Būdos, Dimšiškių, Geležūnų, Gojaus, Moibelės, Nemajūnų, Padvariškių, Panemunio, Paverknių, Pelėšiškių, Punios, Siponių, Šaltinėnų, Širvinių, Tauliukų, Vaitiškių kaimuose.
Genė Šmigelskytė, Zosė Trečiokaitė, O. Maliejūtė ir kiti studentai surinko ir užrašė 233 puslapius dainų ir kitos etnografinės medžiagos, susijusios su drabužiais ir audiniais, ganymu, vestuviniais ir krikštynų papročiais, linų ir vilnų apdirbimu, bitininkyste.

1954 m. surengtos liaudies meno kompleksinės ekspedicijos dalyviai.

Fotografijose liko užfiksuotos ne tik ekspedicijos dalyvių išvykos, buities ir poilsio akimirkos, bet ir senieji Nemajūnų kapinių, Bučiūnų, Nečiūnų kaimų kryžiai bei koplytstulpiai; Jundeliškių dvaro pastatas, svirnas, kalvė ir kryžius; Nemajūnų bažnyčia ir klebonijos pastatai; Nemajūnų kaimo dūminė pirkia, šiaudais dengta jauja Šaltinėnuose ir kiti statiniai; įdomios formos ir puošybos Vaitiškių kaimo aviliai.
Keramikai domėjosi audinių raštais, baldais ir kitais meniškais daiktais, architektai piešė sodybų planus, vidaus interjero detales. Piešiniuose pavaizduotas J.Bunevičiaus (Bučiūnų k.), S.Gurskio (Nečiūnų k.), A.Vyšniausko pirkių vidaus patalpų apstatymas, panašiai galėjo atrodyti kitų to meto valstiečių buitis.
Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose išlikusių ekspedicijos fotografijų galima susidaryti anuometinio kaimo vaizdą: kaip buvo įrengti, kokiais baldais apstatyti gyvenamieji kambariai; kokia namų gamybos tekstilė buityje naudota; kaip vietos gyventojai atrodė, kuo vilkėjo kasdien ir eidami į atlaidus.
Nuotraukose, pasiekusiose mus iš praeities, prieš objektyvą pozuoja bitininkas Audrius Kimbirauskas iš Jeržemkavos kaimo, Blekaitis iš Birštono vienkiemio, Elena Leonavičienė (g. apie 1864 m.) iš Gojaus kaimo, Teofilė Krisikevičiūtė su mama ir sese (?) iš Vaitiškių kaimo. Iš fotografijų žvelgia nedidukės sesutės Aneliukė ir Zitutė Remeikytės iš Panemunės kaimo. Savo namų kieme užfiksuotas siponiškis Jonas Revuckas ir skalbianti Morta Revuckienė.
Austiniu audeklu apsigobusi 75 metų M.Karsokienė iš Geležūnų; šventinę aprangą su siuvinėtomis prijuostėmis demonstruoja Ona ir Marija Kavaliauskienės iš Bučiūnų.

Eksponatai pasakoja… Dar ne viskas prarasta?
Dalia Bernotaitė-Beliauskienė pristatė skaidres su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose saugomais etnografiniais eksponatais iš dabartinio Birštono krašto, papasakojo, kokiais laikotarpiais jie buvo paplitę, kokioms etnografinėms vietovėms buvo būdingi.

Ekspedicijos metu fotografas fiksavo Nemuno kilpose gyvenančius žmones, jų aprangą, buitį.

Nemažai dėmesio ji skyrė kraitinių skrynių, kuparų, kraičkubilių puošybai, įvairioms audimo technikoms ir raštams.
Dalį muziejaus tekstilės eksponatų sudaro dimas, sudėtingu keturnyčiu, aštuonnyčiu ar daugianyčiu pynimu austi audiniai; yra ir atlasinio, servetinio, rinktinio, kaišytinio audimo pavyzdžių.
Austi rankšluosčiai, ypač skirti dovanai, neretai buvo puošiami plačiais baltais, vąšeliu nertais medvilniniais nėriniais ar spalvotais užaudimais galuose. Rankšluosčiuose išsiuvinėdavo inicialus, išrašydavo žodžius: „Ką myliu, tam dovanoju“, „Mielam broleliui“, „Labas rytas“ ir kt.
Anot D.Bernotaitės-Beliauskienės, namudinėse staklėse išaustos languotos, ruožuotos, skersadryžės, pasiuvinėtos lovatiesės, vilnoniai divonai, pagalvių užvalkalai su nėrinių įsiuvais, rištinės, nertos, megztos staltiesės dabartinėms kartoms liudija ne tik apie senojo kaimo meistrių nagingumą, estetikos suvokimą, meninius sugebėjimus, bet ir apie jų kantrybę, įdėtą triūsą.
Ar senųjų audėjų palikimas išliks tik pasakojimuose bei muziejų fonduose, ar atgims mūsų buityje, bus pritaikytas prie šiandienos poreikių, priklausys nuo to, kaip elgsimės su senelių spintose rastais audeklais.
Birštono muziejaus direktorius S.Matulevičius patikino svarstantis surengti ekspediciją Birštono krašte, tad yra vilties, kad muziejininkų užsidegimo dėka galbūt dar pavyks išsaugoti dalį senosios tautodailės.
Pasak D.Bernotaitės-Beliauskienės, LNDM tekstilės rinkinyje saugoma per 11,5 tūkst. eksponatų iš visos Lietuvos, tarp jų yra ir daugiau nei 200 eksponatų iš Birštono krašto.
Dalė Lazauskienė