Poeto Justino Marcinkevičiaus 95-metį minint

Praėjusi savaitė buvo kupina prasmingų šventinių renginių. Į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio paminėjimui skirtą renginių vainiką gražiai įsipynė įdomūs susitikimai, žygiai kovotojų už laisvę atminties vietomis, šventinės eisenos ir koncertai.
Mums, Prienų krašto žmonėms, savotišku įvadu į Kovo 11-ąją tapo žymaus mūsų kraštiečio, poeto Justino Marcinkevičiaus 95-ojo gimtadienio paminėjimas. Labai simboliška, kad žmogaus, be kurio sunkiai įsivaizduojama Kovo 11-oji, asmeninis gimtadienis sutampa su gimtosios šalies gimtadieniu. Gimęs kovo 10-ąją, 40 parlėkusių paukščių ir pagal bažnyčią 40 kankinių dieną, kaip apie vieną pirmųjų jaunystės parašytų

Poeto anūkė m. dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, rengusi paskutiniuosius du neseniai išleistų Justino Marcinkevičiaus raštų tomus, talpinusius laiškus, kūrybą vaikams ir dar „Žiburio“ gimnazisto rašytą dienoraštį, priminė apie skurdų karo ir pokario laikmetį, įsirėžusį į kūrėjo gyvenimą ir vėlesnį gyvenimo kelią, kurį labai prasmingai atspindi renginio metu pristatyta paroda.

eilėraščių juokaudamas kalbėjo Justinas Marcinkevičius, viskas ir prasidėjo. Nuo tos 1930-ųjų kovo 10-osios, Lietuvai padovanojusios savąjį Prometėją, rašytoją ir asmenybę, be kurios sunku įsivaizduoti lietuvių literatūros istoriją ir mūsų tautinę savimonę.
Kol poetas dar buvo su mumis, jo gimtadienį Prienuose minėdavome dažniausiai vėliau, gegužę, kai žydėdavo alyvos, kurias Justinas Marcinkevičius labai mėgo. Kai šio savo ir brangaus žmogaus netekome, poeto gyvenimą prisimename ir glaudžiamės prie jo parašytų žodžių kovo 10-ąją, Kovo 11-osios išvakarėse. Ir tai – labai simboliška ir tikra. Visada gera skaityti, girdėti jo parašytus žodžius, nesvarbu, apie ką jie būtų: gyvenimą, Lietuvą, tėviškę, meilę… Ir tikiu ir ateityje bus gera… Nes, kaip iškilmingo Kovo 11-osios

minėjimo Seime metu, pristatydama šių metų stipendijos laureatę mokslininkę, Baltų filologijos katedros dėstytoją Ernestą Kazėnaitę, kalbėjo profesorė Viktorija Daujotytė, žvilgsnis į praeitį, labai svarbus ir dabarčiai, ir ateičiai. Ir kad, kaip rašė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, lietuvių tauta atgimė ir iš filologijos bei kalbos. Taigi Kovo 11-oji – ne tik tautos meilės, bet ir kalbos šventė.
Kalbos, kuriai Lietuvos Konstitucijoje, beje, priambolę parašė būtent Justinas Marcinkevičius, 14 straipsnyje skirti tik keturi, bet labai svarbūs žodžiai: Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Ji Justinui Marcinkevičiui visada buvo esybių esybė. Juk net ir visai

Šilti sveikinimai buvo skirti rašytojai ir žurnalistei Elenai Kurklietytei-Bubnienei, gimtadienį mininčiai kovo 11-ąją.

nenujausdamas, kad 2015-ųjų lapkrityje Lietuvos Mokslų akademijoje jo pasakyta kalba bus paskutinė vieša kalba, jis prašė visų saugoti Gedimino kalną, Tolminkiemį ir lietuvių kalbą. Poetui, kaip ir daugumai jo dramų, poemų herojų, visada aukščiausiai stovėjo žodis, tegul kartais ir paniekintas, atstumtas.
Tai mums dar kartą priminė ir kovo 10-ąją Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusios „Dienos su Justinu“ metu aktoriaus Igno Ciplijausko skaitomas poemos „Pažinimo medis“ tekstas. Poema parašyta 1979-aisiais Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga ir skirta „Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems. Toms knygoms, mūsų lopšį supusioms“.
…Renginiai, parodos, skirti garbaus mūsų kraštiečio Justino Marcinkevičiaus jubiliejui, vyko ir vyksta ir kitose rajono vietose: bibliotekos filialuose, muziejuose, kultūros centruose.
Ramutė Šimukauskaitė

Poeto Justino Marcinkevičiaus 95-metį minint

Paroda „Atminties ženklai liudija Justino Marcinkevičiaus gyvenimą“

Iš Justino Marcinkevičiaus kalbos priimant Santarvės premiją 1994 12 26:
„Mūsų lūpos dabar lyg ir atprato nuo gerų, draugiškų, padorių, inteligentiškų žodžių / … /. Todėl, kai netikėtai tenka (kaip man šiandien) padėkoti už suteiktą garbę, už aukštą kuklių mano pastangų įvertinimą, už gerumo gėles, už jūsų norą prikelti ir pakelti santarvės idėją, pažadinti ją žmoguje, tautoje ir valstybėje – taigi, kai tenka už visa tai padėkoti – pasijunti esąs mažažodis, kaip koks kalbos neūžauga.
Tad pasakysiu labai paprastai: ačiū! – tikėdamas, kad paprastume slypi nemeluojamas tikrumas, nuoširdumas, o gal ir nesudrumsta giluma.“
(Justinas Marcinkevičius. Pažadėtoji žemė. Vilnius, 2009, p.227.)

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje 2025 m. kovo 10 d., minint kraštiečio poeto Justino Marcinkevičiaus 95-ąjį gimtadienį, atidaryta unikali paroda „Atminties ženklai liudija Justino Marcinkevičiaus gyvenimą“, kviečianti pažvelgti į vieną ryškiausių Lietuvos kultūros asmenybių per jam įteiktus apdovanojimus ir dovanas.
Parodoje eksponuojami įvairių laikotarpių valstybiniai ir tarptautiniai apdovanojimai, literatūrinės premijos, atminimo ženklai ir unikalios dovanos, atspindinčios ne tik poeto kūrybinį kelią, bet ir jo įtaką Lietuvos kultūriniam bei visuomeniniam gyvenimui. Eksponatus parodai maloniai perdavė poeto šeima, Prienų krašto muziejus ir Vinco Mykolaičio-Putino muziejus.
Ši paroda – tai galimybė iš arčiau pažinti Justiną Marcinkevičių ne tik kaip poetą, bet ir kaip asmenybę, kurios kūryba formavo tautinę savimonę, skatino laisvės troškimą ir meilę Lietuvai. Kodėl svarbu prisiminti šiuos apdovanojimus? Kiekvienas jų – tai įrodymas, kad Justino Marcinkevičiaus žodis palietė ne vieną kartą, kad jo kūryba buvo ir išlieka aktuali ir Lietuvoje, ir už jos ribų.

Svarbiausi parodos eksponatai
Parodoje pristatomi svarbiausi valstybiniai apdovanojimai, tarp jų – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo ir 3-iojo laipsnio kryžiai, Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius, taip pat Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio medalis. Šie įvertinimai liudija poeto išskirtinį indėlį į Lietuvos kultūrą ir tautinę tapatybę.
Didelį įspūdį palieka ir tarptautiniai apdovanojimai, tarp jų – Suomijos Didysis Sidabro medalis už „Kalevalos“ vertimą, Lenkijos Respublikos Nuopelnų ordino Komandoro kryžius su žvaigžde, Norvegijos Karališkasis Garbės ordinas „Commander“, Estijos Baltosios žvaigždės ordinas bei Johano Gotfrydo Herderio premija. Šie apdovanojimai įrodo, kad Justino Marcinkevičiaus kūryba buvo vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Parodoje taip pat galima išvysti literatūrinius apdovanojimus, tokius, kaip „Poezijos pavasario“ laureato apdovanojimas, Baltijos Asamblėjos literatūros premija, Jono Aisčio literatūrinė premija, Juozo Tumo-Vaižganto premija ir Nacionalinė pažangos premija. Jie simbolizuoja poeto talentą, įtaką lietuvių literatūrai ir išliekamąją kūrybos vertę.
Ne mažiau įdomūs ir unikalūs asmeniniai daiktai bei dovanos, atskleidžiantys Justino Marcinkevičiaus asmenybę ir aplinkinių žmonių pagarbą jo kūrybai. Tarp jų – Klaipėdos teatro dovana – karūna, įteikta „Mindaugo“ premjeros proga, Generalinės miškų urėdijos dovana – prieš 7 tūkstančius metų augusio ąžuolo fragmentas, ekspedicijos „Lena 89“ dovana – miniatiūrinė Sibire pastatytų paminklų žuvusių lietuvių ir suomių tremtinių atminimui kopija ir Justino Marcinkevičiaus tekstas ant šių paminklų: „Prievarta nuo savo žemės atplėšti,/ nukankinti, bet neužmiršti“.
Tarp visų apdovanojimų išsiskiria vienas, poetui itin brangus – sidabro medalis, kurį jis gavo baigdamas Prienų „Žiburio“ gimnaziją 1949 metais. Šį medalį Justinas Marcinkevičius saugojo mažoje dėžutėje, kurioje savo ranka įrašė: „Sidabro medalis Prienų gimnaziją baigus 1949 m. Just. Marcinkevičius“. Tai ne tik pirmasis jo apdovanojimas, bet ir svarbus jaunystės įvertinimas, menantis poeto ryžtą ir pirmuosius kūrybinio kelio žingsnius.
Paroda kviečia ne tik įvertinti garbingą poeto įvertinimą įvairiose srityse, bet ir dar kartą prisiminti jo kūrybą, kuri iki šiol gyva mūsų tautos sąmonėje. Kviečiame apsilankyti ir atrasti šią ypatingą istoriją per įspūdingus apdovanojimus bei dovanas, kuriomis buvo pagerbtas Justinas Marcinkevičius. Bibliotekoje paroda veiks iki kovo 31 dienos.
Dalia Bredelienė