Apie dainos galią

2025-ieji – atmintini Lietuvių liaudies dainų metai

Uždainavo: saulelė raudona.
Užgiedojo: angelas Dievo. (Justinas Marcinkevičius)

Prisimenu, pavydžiai klausiau dzūko pasakojimo, turbūt, atsivėrimo apie vaikystėje girdėtą ir atmintin giliai įsismelkusį dainavimą, kurio jis metams bėgant negali pamiršti, ir kurio taip ilgisi, kad kartais jį išgirsta sapne. Gimtojoje troboje artimiesiems ir kaimynams drauge giedant (šis žodis tinka labiau nei „dainuojant“) virpėjo, geso lempa, o iš jų veidų sklido šviesa. Ir nors prisiminimas ryškus, žodžiais sunku apsakyti jausmą, pažadintą susibūrusiųjų bendrystės, susiklausymo ir jų balsų darnaus skambėjimo. Tai buvo tarsi koks angelų choras, keliantis, skaidrinantis dvasią, ir po daugelio metų išlikęs dainos galios matu, padedančiu suvokti giliausius mūsų tautos stiprybės ir taurumo syvus.
Beveik dešimtmetį liepos mėnesiais Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje skambėjo kultūros centro organizuojami sakralinės muzikos festivalio „Gaudete Birštonas“ koncertai, sukvietę gausybę žiūrovų ir palikę ryškių įspūdžių kurorto gyventojams ir svečiams. Vieną iš jų norisi prisiminti kalbant apie dainos galią. Šiltai sutikti klasikinės, sakralinės muzikos atlikėjai koncerto pabaigoje dažnai klausytojus pakviesdavo dainuoti kartu ir užvesdavo liaudies ar gerai žinomą lietuvių kompozitoriaus dainą. Man rodos, skambant „Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė“ dirstelėjau į greta stovinčią paauglę mergaitę. Ji dainavo (pagalvojau, kad gal kokio choro dalyvė, nes matėsi, kad gerai žino dainos žodžius), o jos veidu tekėjo ašaros.
Tokių ir panašių vaizdų dažnai pamatome baigiamuosiuose mūsų Dainų švenčių koncertuose, kur vienu ritmu plaka tūkstančiai širdžių, ir daina pagauna, užvaldo net jos galia abejojančio ir vaikystėje angelų choro negirdėjusio dvasią. Šypsosi tada žmogus, o akyse suspindi ašaros.
Ačiū dainai, kaip jai taip pavyksta, kaip ji taip moka – sielą savimi nuprausti.
Genovaitė

Justinas Marcinkevičius

Kaimo dainininkė

Ji vis leidos žemiau ir žemiau.
Bet jos balsas liko medžių viršūnėse.
Ir niekas jo nukabint nemokėjo.
Lietui lyjant medžiai šnarėdavo.
Medžiai ošdavo vėjui pučiant.
Pūgai siaučiant medžiai dejuodavo.
Ji vis leidos žemiau ir žemiau,
kol nuleido ją ten, kur žemiausia.
Tai kad prilėkė medžiai paukščių –
visas kaimo dangus atsidarė.
Uždainavo: saulelė raudona.
Užgiedojo: angelas Dievo.
Žmonės uždarė žemę.
Paukščiai dangų uždarė.
Keli seni medžiai liko.