Kovo 11 dieną sukanka 35 metai, kai esame vėl laisvi…

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį, „Gyvenimas“ paprašė 1990 metų įvykių dalyvių, Prienų savivaldos kūrėjų pasidalinti prisiminimais, šiandienos akimis įvertinti šios istorinės datos svarbą.

Gintautas BARTULIS: „Tai buvo startas ilgai distancijai…“

Algis Mockapetris, Gintautas Bartulis (antras iš kairės), Stanislovas Teišerskis, Justinas Marcinkevičius ir kiti, apžiūrint LDK Kęstučio paminklo statybos vietą Prienuose 1989 m.

– Man Kovo 11 dienos aktas – tai nepriklausomybės simbolis, juridinis veiksmas, svarbiausio Lietuvos pokyčio užfiksavimas ir įamžinimas.
1990 metų kovo 11 dieną buvau 36-erių. Dirbau to meto Prienų rajono savivaldybėje (Vykdomajame komitete). Ir kai dabar peržvelgiu to meto įvykius, matau, kad viskas, kas įvyko kovo 11 d., brendo ne vieną dieną, įvykiai ir iki šios datos tvenkėsi kaip upės tėkmė.
Man pasąmoningas suvokimas, kad artėja Kovo 11-oji, prasidėjo 1986 metais, kai Sąjūdžio žmonės, sužinoję sovietų nuversto Kęstučio paminklo istoriją, nusprendė jį atstatyti ir mane pasirinko paminklo atstatymo komisijos pirmininku. Pradžia tokia: 1988.09.29 priimamas oficialus Vykdomojo komiteto sprendimas atstatyti paminklą. Komisija veikia. Surandam rėmėjus, skulptorių, statybininkus, metalo liejimo specialistus. 1990 metų vasario 16 dieną paminklas baigtas. Atidengimo iškilmėse dalyvauja daugybė Prienų krašto žmonių. Tokio masiškumo renginio nesu matęs Prienuose iki šiol.
1989.08.23 vykęs Baltijos kelias – dar viena gairė, palydėjusi mus visus Kovo 11 dienos link. Tuo metu vyksta didieji įvykiai Vilniuje, Seime – diskusijos, pasiruošimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto skelbimui, o Prienuose, kaip ir visoje Lietuvoje, vyksta kasdieniai, paprasti darbai, kurie tvirtino pamatus Kovo 11-osios sėkmei.
1990.03.11 – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas! Džiugu! Viskas pavyko!
1990 metų kovo 24 dieną išrenkama nauja Prienų rajono savivaldybės Taryba. Taryba pirmą kartą išrenkama pačių žmonių, ne taip, kaip anksčiau, kai Taryba tiesiog būdavo paskiriama komunistų partijos komiteto. 1990 m. balandžio 20 dieną Taryba paskiria naują rajono valdytoją, juo tampa A.P.Bubnys. Jis mane pasirenka savo pavaduotoju. Taryboje visi naujokai, niekas neturi nei teorinio, nei juolab praktinio žinojimo, kas ir kaip turi vykti. Sudėtinga situacija, Taryboje yra netgi sovietų armijos kariškis, tiesa, jis vienas iš trisdešimties narių, ir neatsimenu, ar jis dalyvavo bent viename posėdyje.
Nepaisant visų neaiškumų ir baimių, Algirdo Giraičio, to meto Prienų savivaldybės tarybos pirmininko, vadovaujama Taryba išsprendė visas nežinojimo problemas, ir mes yrėmės toliau. Taryba analizavo situaciją ir nustatinėjo veiksmų kryptis, o savivaldybės Valdyba darė visus tuos kasdienius darbus.
1990.04.18, savaitę prieš naujos Tarybos suformavimą, sovietų sąjunga mums „padovanoja“ ekonominę blokadą. Staiga viskas pasikeitė. Sovietų sąjunga nebuvo linkusi lengvai paleisti savo įtakoje esančios šalies – blokada prasidėjo greitai ir smogė skaudžiai. Mes, dauguma naujokų savivaldoje, gavome rimtą išbandymą. Kaip užtikrinti visų savivaldos ūkio šakų, medicinos įstaigų, gaisrinės, policijos veikimą? Atlaikėm. Blokada buvo nutraukta 1990 metų liepą.
Ateina 1991 metai, ir čia dar vienas žiaurus išbandymas Lietuvai. Sausio 13 dienos įvykiai. Įtampa Lietuvoje pasiekia maksimumą. Bet lygiai taip pat maksimumą pasiekia Lietuvos žmonių susitelkimas ir vienybė. Mes vėl pasiekėm pergalę. Su skaudžiom aukom, bet Lietuva laisva.
Dėl sveikatos iš posto pasitraukia rajono valdytojas A.P.Bubnys, ir 1991 m. liepos 26 dieną Prienų savivaldybės Taryba mane paskiria rajono valdytoju, mano pavaduotojais tampa G.Latvis ir A.Narvydas. Dirbam toliau. Tačiau neilgai tęsėsi ramus darbas. Po mėnesio, 1991 rugpjūtį, Maskvoje įvykęs pučas ant kojų sukelia ir Lietuvoje dar tūnojusių mūsų nepriklausomybės priešininkų gretas. Tiesa, nedaug jų mūsų kraštuose tebuvo likę, bet pasijaudinti ir padirbėti dėl to teko nemažai.
1992 metų vasario 27 diena – šventė. Iš Lietuvos namolio pajuda sovietų armijos pirmieji daliniai…
Šiandien, žvelgdamas į praeitį, manau, kad Kovo 11-oji buvo lūžio taškas, pakeitęs mūsų šalies ir mano paties gyvenimą. Tai buvo laikas, kai mes, lietuviai, parodėme pasauliui savo stiprybę ir ryžtą. Ir aš didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti prie šios istorinės akimirkos.
Ir dabar, kai kartais pavartau anų dienų spaudą, atmintyje atgyja buvę įvykiai, pajuntu ir prisimenu visą to laikmečio padėties dramatiškumą. Matau laikraštyje pažįstamų žmonių pavardes, skaitau jų parašytas mintis ir didžiuojuosi, kad esu jų žemietis. Tai drąsūs žmonės, kurie, dar esant senoms jėgos struktūroms, viešai reiškė savo mintis ir atvirai deklaravo Lietuvos siekį būti nepriklausoma.
Kiekvienas padorus žmogus tuomet atliko savo galbūt mažą, tačiau labai reikalingą darbą siekiant didžiojo tikslo. Prienų kraštas, kaip Lietuvos dalelė, irgi atliko savo misiją.
Sveikinu Prienų krašto žmones Lietuvos nepriklausomybės atstatymo proga. Atminkim, kad 1990 metų Kovo 11-oji buvo tik startas ilgai distancijai, kuri vadinasi – Amžinai laisva ir nepriklausoma Lietuva – įveikti.
 Būkim vieningi!

Audrius NARVYDAS: „Pačios geriausios šventės tos, kurios vyksta mumyse…“
–Norėdamas pirmiausia sau atsakyti, ką man reiškia atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 35-metis, pasivaikščiojau po atminties lauką ir, švelniai tariant, nustebau. Kiek daug visko čia į tuos dešimtmečius sutelpa: ir Pergalė, ir Laisvė, ir Džiaugsmas, ir Skausmas…
Paskutinius žingsnius Kovo 11-osios link kartu su Lietuva ėjau kaip ir dauguma to meto jaunų (man tuomet buvo 32-eji), aktyvių, visuomeniškų žmonių – per Sąjūdžio mitingus, istorinės atminties prisikėlimą, giminės šaknis, laisvą žodį, teisinės valstybės siekį. Tiesa, situacija Lietuvoje nebuvo tokia vienalytė. 1990 m. vasario 24 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo rinkimuose triumfavo Sąjūdis (Prienų rajone taip pat buvo išrinkti AT deputatai nuo Sąjūdžio– J. Prapiestis ir A. Rudys), o po rinkimų jau viešai ir garsiai buvo deklaruojamas Nepriklausomybės siekis. Tačiau daug kur provincijoje toks siekis nebuvo taip entuziastingai palaikomas, o Pietryčių Lietuvoje netgi buvo grasinama autonomijos skelbimu. Be to, iš Maskvos į Vilnių nepertraukiamai skriejo Kremliaus grasinimai, net ultimatumai, situacija buvo sudėtinga ir sunkiai prognozuojama.
Netrukus, 1990 m. kovo 24 d., įvyko vietos valdžios (savivaldos) rinkimai, kuriuose man teko jau ne tik dalyvauti, bet ir juos organizuoti. Taip jau atsitiko, kad ,,visa, kas geriausia, atsitinka netikėtai“ (G.G.Markesas). Tuomet, man dirbant Švietimo skyriuje mokyklų inspektoriumi, netikėtai gavau pasiūlymą būti Prienų rajono rinkimų komisijos nariu, nes kitų norinčiųjų, matyt, nelabai ir buvo. Komisija mane išsirinko pirmininko pavaduotoju, o kai pirmininkas R. Bartuška buvo iškeltas kandidatu į deputatus, nori nenori turėjau užimti rinkimų komisijos pirmininko pareigas. Vėliau dar ne vienerius rinkimus, referendumus teko organizuoti, jiems vadovauti, prisimenu tai, kaip puikiausią organizacinio darbo mokyklą, įvertinant dar ir tą aplinkybę, kad tuo metu nei kompiuterių, nei mobilių telefonų nebuvo…
Įsimintiniausias išliko 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas (apklausa), kuriame gyventojams reikėjo atsakyti į klausimą, ar pritariate, kad ,,Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Beje, šioje apklausoje dalyvavo net 91 proc. mūsų rajono gyventojų, iš jų net 95 proc. pritarė minėtam teiginiui, kuris buvo įrašytas ir tebėra mūsų Konstitucijos 1 straipsnyje. Grįžtant atgal, reikia pastebėti, kad tais laikais vietos valdžios rinkimai vykdavo kiek kitaip, negu dabar įprasta.
Pirma, buvo renkama dviejų pakopų savivalda – Prienų rajono Taryba bei apylinkių (dabar būtų – seniūnijų) tarybos (nuo 1995 metų apylinkių tarybos neberenkamos). Antra, Prienų rajonas pagal gyventojų skaičių buvo suskirstytas į 30 dalių, o kiekviena tokia dalis (rinkimų apygarda) rinko savo deputatą (vėliau jie buvo pervadinti savivaldybės tarybos nariais). Taigi, pirmų ir laisvų rinkimų metu Prienų rajone į vietos valdžią buvo išrinkta 30 deputatų (tarybos narių), tarp jų buvo gydytojų, mokytojų, kultūros darbuotojų, netgi sovietų kariškių, nes vieną iš apygardų sudarė Prienų karinis dalinys, tai jie savo pulko vadą išsirinko. Daugumą išrinktų deputatų sudarė kolūkių vadovai ir specialistai, vietos Sąjūdžio iškelti žmonės buvo išrinkti tik kai kur – Prienuose, Jiezne, Vyšniūnuose…
Pirmasis Prienų rajono savivaldybės tarybos posėdis, kurį teko pradėti ir jam pirmininkauti, įvyko 1990 m. balandžio 12 d., jo metu Tarybos pirmininku buvo išrinktas ilgametis Balbieriškio ŽŪM direktorius Algirdas Giraitis, tarybos pirmininko pavaduotoju – LKP Prienų RK pirmasis sekretorius Stasys Rutkauskas. Kiek ilgiau vyko vykdomosios valdžios rinkimai, tik po 2 balsavimų iš 3 pasiūlytų kandidatų rajono valdytoju buvo paskirtas rajono Žemės ūkio skyriaus (valdybos) viršininkas A. P. Bubnys. Antrojo posėdžio išvakarėse visai netikėtai naujai išrinkto Tarybos pirmininko buvau paklaustas, ar sutikčiau kandidatuoti į rajono valdytojo pavaduotojo pareigas, jeigu būčiau pasiūlytas. Galėjau tik numanyti, kas lėmė tokį pasirinkimą, tačiau spėlionėms ar abejonėms tada nebuvo nei laiko, nei tikslo. Buvau jaunas, kupinas jėgų, nei darbo, nei iššūkių nebijojau (juk ne šventieji puodus lipdo?!), todėl nedvejodamas sutikau.
1990 m. balandžio 20 d. slaptu balsavimu (29 tarybos nariai balsavo, 29 pasisakė už) buvau paskirtas Prienų rajono valdytojo pavaduotoju, atsakingu už švietimo, kultūros, sporto, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo ir krašto apsaugos klausimų sprendimą. Be manęs, valdytojo pavaduotojais dar buvo paskirti A. Bujavičius ir G. Bartulis. Be to, tą pačią dieną pagal pareigas dar buvau paskirtas ir rajono Valdybos nariu. Rajono Valdyba posėdžiaudavo kiekvieną mėnesį ir iš esmės spręsdavo visus einamus kasdieninius vykdomosios valdžios klausimus, nes Taryba posėdžiaudavo tik kartą per ketvirtį ir spręsdavo daugiau strateginius dalykus (tvirtindavo biudžetą ir pan.). O nuo 1990 m. gruodžio 1 dienos, kai buvo įsteigta SODRA ir nebeliko savivaldybėje socialinio aprūpinimo skyriaus, kuris iki tol mokėjo gyventojams pensijas, buvau paskirtas naujai sukurto rajono Socialinės globos, rūpybos ir šalpos skyriaus vedėju, tokiu būdu, rajono socialinės apsaugos sistemą iš esmės turėjau kurti nuo nulio (tiesiogiai vadovavau šiam skyriui iki 1995 metų pavasario).
Nesu istorikas ar politologas, bet man atrodo, kad laikotarpis nuo Kovo 11-osios iki pat 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje buvo vienas sudėtingiausių Nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nes mirtinas pavojus Laisvei ir Nepriklausomybei buvo kasdien ir šalia. Šlovė valstybės vadovams, kurių išminties dėka pavyko išlaviruoti su minimaliomis aukomis, amžina pagarba ir atmintis – žuvusiesiems. O mums, vietos valdininkams, tiesiog reikėjo sąžiningai ir kruopščiai dirbti kasdienį darbą, kadangi minimu laikotarpiu vyko itin sudėtingi, daugialypiai procesai, teko spręsti daug lygčių su daugeliu nežinomųjų. Vyko kaimo dekolektyvizacija (fermų šiferio, kiek prisimenu, niekas vogti nebandė!), nacionalizuotų ir konfiskuotų pastatų grąžinimas savininkams, reikėjo saugoti jaunuolius nuo šaukimo į sovietinę armiją ir kurti savo krašto apsaugą, buvo užmegzti kontaktai su vietos religinėmis bendruomenėmis, pirmieji ryšiai su užsienio partneriais (Suomija, Asikkala). Sprendžiama daugybė socialinių ir kultūrinių klausimų – buvo panaikintos personalinės pensijos buvusiems stribams ir jų parankiniams, pradėtos tvarkyti žydų ir vokiečių karių kapinės, paminėtos jubiliejinės kalbininko prof. J. Kazlausko gimimo metinės, iš užmaršties sugrąžintas filosofas ir poetas A. Maceina, kartu su sporto klubais organizuotos IV Pasaulio lietuvių žaidynių sklandymo varžybos Pociūnuose, tarptautinės orientavimosi sporto varžybos Prienų šile. Teko vadovauti rajono saviveiklininkų delegacijai Tautinėje dainų ir šokių šventėje Vilniuje 1990 metais ir t. t. Be to, teko patirti ir ekonominę blokadą, išgyventi agresiją Sausio 11–13 dienomis, neramias 1991 metų rugpjūčio pučo dienas. Visų to laikmečio emocijų ir patirčių čia nei įmanoma, nei galima perteikti, nes to neaprašysi, tai reikia pačiam išgyventi. Viena, kai tu tik dalyvauji ir (ar) iš šalies stebi procesą, visai kas kita, kai tau reikia priimti greitus ir nestandartinius sprendimus bei prisiimti atsakomybę.
Kaip tada, taip ir dabar tenka pajuokauti, jog vadovėlio, kaip iš socializmo sugrįžti į vakarietišką, demokratiniais pagrindais grįstą santvarką, niekas nėra parašęs, taigi daug ką reikėjo greitai savo galva spręsti, todėl gal ir klaidų nebuvo išvengta. Šiaip jau dirbantis žmogus turi teisę klysti, bet jis turi pripažinti klaidas ir mokytis iš jų, kaip ir iš kitų padarytų klaidų taip pat. Mokytis ir tobulintis visą gyvenimą, būti reikliam, pirmiausia sau. Deja, bet tas sugrįžimo (desovietizacijos) procesas užsitęsė iki šių dienų, nors gal tai ir nenuostabu, nes ir Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą tam, kad jie užmirštų Egipto žemę ir papročius, ir tik po to juos atvedė į pažadėtąją Izraelio žemę.
Esu optimistas, tikiu, kad naujosios mūsų kartos, gimusios jau po Kovo 11-osios, išvengs to sovietinio mąstymo šleifo, tų stereotipų, kurie dar kausto mūsų visuomenę, drąsiai prisiims atsakomybę už valstybės valdymą ir vystymąsi, kartu per amžius saugos ir puoselės lietuvybę, mūsų kalbą, kultūrą, papročius ir tikėjimą.
Myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra. Lietuva keisis ir gražės nepriklausomai nuo lozungų skaičiaus ar dydžio, keisis ir gražės kartu su čia gyvenančiais darbščiais ir kūrybingais žmonėmis. ,,Jūs galite didžiuotis, kad gyvenate Justino Marcinkevičiaus ir Antano Maceinos gimtojoje žemėje“, – taip 1988 m. į Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą Prienų 3-iojoje vidurinėje mokykloje atvykusius prieniečius pasveikino Kovo 11-osios signataras A. Patackas. Šie sveikinimo žodžiai neprarado prasmės ir šiandien. Nes pačios geriausios šventės yra tos, kurios vyksta mumyse…
Su Švente visus Jus, su Kovo 11-ąja!

Kaip dabartinės jaunosios kartos atstovai vertina savo pirmtakų, kurie į politinę ir visuomeninę veiklą įsitraukė būdami panašaus amžiaus, pastangas priartinti Kovo 11-ąją? Ką jiems patiems reiškia ši istorinė data? Ar, jų nuomone, šiandieninis jaunimas pakankamai aktyvus ir pilietiškas, kad prireikus apgintų šalies nepriklausomybę?

Deividas DARGUŽIS, Prienų rajono savivaldybės vicemeras: „Kovo 11-oji man asmeniškai reiškia ypatingą šventę“
– Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena mums ne tik primena, kiek daug buvo pasiekta kovoje už laisvę, bet ir yra svarbi šiandieniniame saugumo kontekste, nes nepriklausomybė ir valstybės suverenitetas lieka vienais pagrindinių mūsų saugumo užtikrinimo pagrindų.
Kovo 11-oji – tai diena, kai mes, kaip tauta, parodėme, kad esame pasiruošę kovoti už savo ateitį, už laisvę. Tai nebuvo tik politinis sprendimas, tai buvo visos tautos – ir jaunų, ir vyresnių žmonių – siekiai ir pasiaukojimas. Ir šiandien, kai susiduriame su naujais saugumo iššūkiais, turime prisiminti šią drąsą ir tvirtumą, kurie leido Lietuvai išlikti ir augti, nepaisant visų sunkumų.
Kalbant apie jaunimo įsitraukimą į politiką, manau, kad jaunatviškas veržlumas ir drąsa yra ne mažiau svarbūs nei patirtis. Iš tiesų, 1990-aisiais, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, dauguma jaunų žmonių, kurie tapo politikais, buvo maždaug mūsų amžiaus. Ir šiandien tas jaunatviškas idealizmas, noras keisti pasaulį į geresnę pusę, yra labai svarbūs. Jie į politiką įneša šviežumo, energijos ir naujų idėjų, kurių kartais pritrūksta, kai viskas grindžiama tik patirtimi. Tačiau patirtis taip pat yra labai svarbi – ji padeda priimti apgalvotus sprendimus ir vertinti situaciją iš įvairių perspektyvų.
Pats, būdamas 39-erių, jau turiu politinės patirties, nes į socialdemokratinę veiklą įsitraukiau gana anksti, o į Prienų rajono savivaldybės tarybą buvau išrinktas antrai kadencijai. Tačiau vis tiek dažnai stengiuosi įsiklausyti į jaunimą, nes jų nuomonės ir idėjos yra svarbios formuojant ateities politiką. Aš stengiuosi savo vaikus, kurie šiandien auga laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, supažindinti su mūsų istorija, paminėti tokias svarbias datas, kaip Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, ir kalbėtis su jais apie šias vertybes.
Tam, kad jaunimas aktyviau įsitrauktų į politinę ir visuomeninę veiklą, reikia sukurti aplinką, kurioje jie galėtų pasitikėti savo jėgomis ir matyti tikrą poveikį. Svarbu, kad jie jaustų, jog jų balsas turi reikšmę ir kad gali aktyviai prisidėti prie sprendimų, kurie formuoja jų ateitį. Jauni žmonės turi mokytis iš patirties, tačiau jiems reikia suteikti ir progą parodyti savo idėjas ir drąsą. Kiekvienas jaunimo atstovas, įsitraukęs į politiką, turi galimybę ne tik dalyvauti, bet ir keisti savo kraštą, kad jis būtų geresnis visiems.

Lukas MALINAUSKAS, Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Prienų šaulių 206-osios kuopos vado pavaduotojas: „Man – tai laisvės ir tautinės tapatybės simbolis…“
– Kovo 11-oji – svarbi šaliai ir jos žmonėms Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Man tai – laisvės, vienybės ir tautinės tapatybės simbolis. Kiekvienam iš mūsų tai priminimas apie tautos ryžtą, drąsą ir veržlumą atkuriant nepriklausomą valstybę.