Seno projekto tęsinys

Pagaliau naktį žemę užklojo purus baltas sniegas. Jūratė nemiegojo. Kartais jai atrodydavo, kad užverčia galvą ir krinta ant jos veido snaigės, it angeliukai sparnu priklotų, tirpstančią snaigę lyg ašarą nušluostytų. Kartais ji pasiimdavo į rankas Kaributo dienoraštį. Laikė prie pat lovos ant spintelės, kuri padaryta iš plataus alksnio kelmo. Skaitydama greičiau užmigdavo, tik šią naktį dienoraščio eilutės nepadėjo. Jos klampino gilyn į apmąstymų liūną. Kodėl liūną. Kaributas aprašo labai aiškiai ir išjaučiančiai tai, kas vyksta ne tik jame, bet ir pasaulyje.
„Pro savo mažytį langą žiūriu į pasaulį. Ne, aš prie jo nepritampu. Per senas. Nieko pakeisti negaliu, ypač taikos klausimu. Anksčiau dar vykdavau už Atlanto, bet ir ten daktarų lietuvių būrelis susirinkę išgerti kavos, tik žodžiais keisdavome pasaulio tvarką, santvarkas. Žinoma, ginčydavausi. Vis dar netikėdamas, kad ne pinigai valdo, o išmintingi kūrėjai – sako perbraižys žemėlapį. Norėčiau jiems padėti. Bet kaip prie jų prieiti? Vienas jau gerokai pražilęs kolega kikeno, jam atrodė, jog gyvenimas yra teatras, nesvarbu, kur esi – ligoninėje ar valdžios rūmuose. Galbūt todėl jis nelabai tikėjo kitais, neva valdovais, kurie moka arba gerai žaisti, arba gerai vaidinti, arba dar iš kažkokių aukštų kalnų stotelių šventieji, lazdele mojuodami, jiems nurodymus duoda, kaip mus mokyti gyventi. Oi, kaip viskas painu. Jūrate, tu nesigilink. Tu taip pat stebėk teatro scenas. Juk kiek spektaklių būta. Kiekvienas mes toje didelėje scenoje atliekame kažkokį vaidmenį. Vieni geriau, kiti prasčiau. Sunku pro kaukes justi sielas. Nesistenk. Pasikalbėk su Dievu. Kartais jis ir per kitus žmones siųs tau ženklus. Stebėk. Atidžiai. Norėjai jungtis prie kokios religinės organizacijos. Na, pagalvok. Stebuklas įvyksta, kai tiki. Tau minios juk pokalbiui su Aukščiausiuoju nebereikia. Netikėjau, bet dar kai mes gyvenome mieste, iš Amerikos sugrįžo Petras. Atmeni, atbėgo, rodydamas didžiules kupiūras, klausė patarimo, kokią organizaciją steigti. Kiek vėliau jis taip ir padarė. Ir pavadinimą jai iš už Atlanto parsivežė. Dabar laimingai, žinoma, užsiima verslu. Keista, bet įkūręs tik vyriškų drabužių parduotuvę. Kaip ir nedidelis versliukas. Ir veda kitus, ieško bendražygių, kurie liudytų Dievą. Manęs aną kartą klausė telefonu, ar ko nors neskauda. Pasirodo, jie gydo malda. Malda išties gydo. Dabar labai daug įvairių organizacijų. O tu būk viena, Jūrate. Prisimink, kaip Petras kūrė tada labai seniai savo būsimą veiklą. Tik patarimas tau, esi protinga. Nuspręsi pati, kaip ieškoti paguodos. Vis atsimenu tavo mamą, ji juk vaikščiojanti knyga. Meni, kaip jūsų kaimynas jos žodžius į užrašų knygutę užsirašydavo. Kiek išminties kaimo moters sieloje“.
…Skaitė Jūratė brangiausio žmogaus mintis, tačiau nerimo buvo tik daugiau. Paryčiui jau brėško. Prieš akis su baltomis snaigėmis Jūratei iškilo jos kabinetas. Jos baltas chalatas. Kodėl nepabandžius dar kartą įbristi į tą patį upelį. Tai neįmanoma, sakys draugai. Neįmanoma, bet pabandyti verta, pamanė. Upelis juk toks pats, tik bebrų daugiau išgriaužta, tik apaugęs karklais. Dabar, kai kasdien žmonės gąsdinami karu, kai sparčiai kyla kainos, išties sunkiausia, matyt, tiems, kurie gyvena sąžiningai, ir nemoka, kaip kad tas Petras sako, „pasidaryti iš šalies“. Jos kabinetas, atidarytas pavasarį, kai dar labiau pykstasi tarpusavyje širdis ir protas, galbūt būtų traukos vieta ieškantiems savęs, Dievo… Jūratė jau gėrė ankstyvo ryto kavą. Taigi užeikit visi, kam sunku… kartu sėsime ir auginsime sielos sodą. Pats pagrindinis rėmėjas ir mecenatas bus, žinoma, josios Kaributas. Nei akimirkos nesuabejojo, kad parems ir padės prieš pat pensiją įgyvendinti jau rodės užkastą po kelių metų lapų sluoksniu sode projektą. Gerai, kad krito baltos purios snaigės visą naktį. Užklojo laikinai netikrus pėdsakus ir purvo dėmes… Laikini juk ir mes. Tad būkime tvirti, stebėdami, kaip pamažu leidžiasi teatro uždanga, būkime tvirti, ką išvysime, ją praskleidus…

…ištirps ir sniegas
išplauks ledai
ir viskas bus
taip
kaip reikia –
paliks
tik smilga
pakelės
ir
ta
pati
žinutė…

Pasimelski už mane šį vakarą
Daugiau nereikia
Pati ieškosiu žodžių tylai
Seno parko miglai
Išsklaidyti ankstyvam ryte –
Jei tu tiki
Tuomet galiu nušokti
Tik nuo savo tilto –
– Jūra meldžiasi rami
Lyg išrišimo lauktų
Ji apsupa banga
Kaip motina skara –
Pasimelskim abu
Už mane –
Palma